Trispalvio erelio skrydis
Ernestas Kuckailis

Trispalvio Erelio skrydis

3.00€

Ernestas Kuckailis – vienas iš pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių, tarnauti šaliai atėjusių tuomet, kai niekas nebuvo tikras, kuo viskas pasibaigs, o tikimybė padėti galvą už Lietuvą buvo suvokiama kaip neišvengiamybė. Dieną studijos Dailės akademijoje, kuriant šviestuvų stiklą (norintys gali Vilniaus „Medžiotojų restorane“ žvilgtelėti į palubę, tebekabo), vakare budint savanorių pajėgose – toks buvo kelias į tai, kas 1995-siais tapo Jėgerių batalionu, o 2002-siais, pasak Kariuomenės vado generolo leitenanto Valdo Tutkaus, iškovojo sau teisę vadintis Specialiųjų operacijų pajėgomis. Ernestas – vienas iš Jėgerių bataliono kūrėjų, pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ Afganistane ryšininkas – kulkosvaidininkas, Irako Karo akademijos instruktorius, Žvalgų mokyklos kovinio rengimo instruktorius, Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro snaiperių ir taikliųjų šaulių rengimo ekspertas: karys par excellence, vienas iš dešimties, kariuomenės parinktų pavyzdžiu jaunuoliams, norintiems tapti profesionaliais kariais. Ne staigmena, kad Ernestas tapo pirmuoju kariu, aprašiusiu savo kovinę patirtį pirmojoje knygoje apie pirmąją atkurtos Lietuvos kariuomenės kovinę misiją.

Audrius Bačiulis, savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas

 

Produkto kodas: Vox-107 Kategorija:

Knygos ištrauka

Pirmoji pažintis

Atsisveikinau su šeima ir išriedėjau į magistralę Kauno link. Akys sudrėko, gerklę užspaudė. Kur išvykstu? Esame pirmasis Lietuvos kariuomenes specialiųjų pajėgų eskadronas Afganistane, tad informacijos iš pirmų lūpų dar nėra. O prognozių buvo įvairių, ir ne visos kėlė nuotaiką.

„Landroverius“ į Zoknius vairavome naktį. Šioje kelionėje faktiškai pirmąkart susipažinome su gerokai perdarytais automobiliais, kurie tapo apgaubtais tvirtu rėmu „kabrioletais“. Rėmas buvo pakankamai sunkus, darant posūkius visureigis juntamai svirdavo ant šono ir vairu reikėdavo darbuotis atsargiai. Naktis buvo gan vėsi, bet priekinis stiklas oro srautą kreipė šalin, tad buvo ne per blogiausia. Kelios valandėlės ir pasiekėme Zoknius. „Suslėpėme“ visureigius dideliame angare. Jie tikriausiai jau paskutinį kartą keliavo puikiais Lietuvos keliais. Mes ir patys dar nenutuokėme, kokius krūvius teks jiems atlaikyti. Beje, nupirktos specialios padangos puikiai laikė akmenuotuose Afganistano keliuose. Keisti jas tekdavo itin retai.

Kai laukėme lėktuvo, priešakinė grupė Bagrame jau rengėsi mus priimti.

Lėktuvui atsiplėšus nuo žemės, pasijutome keistokai. Viduje, kaip sandėlyje, prikrauta visokiausių rakandų, viduryje riogso dykumų spalvomis dažyti „landroveriai“. Mes vilkėjome civiliniais drabužiais, dalijomės pirmaisiais įspūdžiais apie iki šiol dar neišbandytą transportą – transportinį lėktuvą IL-76. Tokį buvome matę tik iš tolo, o dabar sėdėjome jo viduje ir skridome į nežinią. Interjeras tikrai priminė erdvoką daržinę. Vėliau paaiškėjo, kad turime ir svečią. Nežinia kokiu būdu į lėktuvą be bilieto prasmuko mažas rainas kačiukas. Jis buvo malonus netikėtumas iki tos akimirkos, kai iš baimės pradėjo triesti toliau nei matyti. Ką gi, neplanuotai įsigijome ir kovinį rainį. Gal pravers Afganistane, kas žino. Beje, jau vietoje jis pateisino save kaip puikus pelių medžiotojas.

Trumpas nusileidimas, regis, Baku. Mus neilgam išleido iš lėktuvo, liepė niekur neiti, bet išnaudojome šią progą nusilengvindami tiesiog ant žolės šalia betoninio tako. Vėl pakilome. Bandymai pamiegoti baigėsi nesėkmingai, nes trūko vietos bent kiek padoriau išsitiesti. Teko tenkintis tik trumpais prisnūdimais krentant iš nuovargio. Pro iliuminatorius pasimatė švintantis dangus.

Lėktuvui išnirus iš debesų, pasirodė spalvomis neapdovanotas Kabulą juosiantis kalnų masyvas. Neskubėdami rengėmės „kovinę“ aprangą, iš dėžių susirinkome ginklus, pilnas šovinių dėtuves grūdome į amunicijos liemenes. Kai lėktuvas prieš pat paliesdamas ratais žemę darė paskutinį posūkį, per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Kairysis sparnas buvo taip arti žemės, jog atrodė, kad nusileisime greičiau nei tikėjomės. Vos ištiesinus lėktuvą, cyptelėjo nusileidimo taką palietusios padangos…

Rampa nusileido, ir netrukus jau stovėjome ant betono ir dairėmės aplink. Netoliese matėsi iš molio drėbti afganų namai, kaime pradėjo kilti aitvarai. Ar jie taip pasveikino ką tik nusileidusius naujokus?

Į pagrindinę bazę Bagrame lėktuvais C-130 mus permetinėjo visą mielą dieną. Vienas amerikietis pareiškė, kad už dviejų dienų skrenda namo. Šitam karas jau baigėsi. O man tik prasideda. Kas mūsų laukia rytoj? Poryt? Po mėnesio?

Vakarop sužinojome, kad daugiau lėktuvų nekils. Liko tik amerikiečių visureigis ir keletas mūsų „landroverių“. Štai tau ir nuskilo – pačią pirmą dieną iškart konvojus! Vienas amerikietis priėjęs paklausė, kokiu greičiu gali važiuoti mūsų „transportas“. Supratome – važiuosime greitai. Taip greitai, kaip tik galima. „Landroveriai“ buvo pakrauti visokios mantos iki rėmo viršaus, ant jos susėdome ir mes. Vos išvažiavus iš saugomos Kabulo oro uosto teritorijos, pirmas akių kontaktas su civiliais ir „draugiškas“ pasisveikinimas: vienas iš nedaugelio praeivių, nutaisęs be galo rimtą miną, ranka perbraukė sau po kaklu. Aiškiau nesuprasi: Welcome to Afghanistan! Keistai atrodė barzdotas vyras, tupintis ant slenksčio su gerokai aptrintu „kalašnikovu“ per petį. Po misijos Kosove tokie vaizdai buvo gan neįprasti, net šokiruojantys.

Nuvažiavus vos kelis kilometrus kolega iš „Z“, žaliukų, komandos prasitarė, kad neturi šovinių. Tai mane gerokai nustebino – štai tau kad nori, visą dieną prasėdėjome Kabulo aerouoste ir per tą laiką vaikinai net ginklų nepasiruošė! Mes, jėgeriai, jau iš lėktuvo išlipome su parengtais ginklais. Ilgai nesvarstęs ir nieko neklausinėdamas tiesiog numečiau jam vieną pilną dėtuvę. Jei prireiks, jau geriau tegul turi, pamokslams čia ne vieta, kai svarbus kiekvienas „vamzdis“.

Pravažiavome keletą vietinės „gvardijos“ postų. Neįstengiau identifikuoti, kas tie barzdoti purvini vyrai be jokių uniformų ir skiriamųjų ženklų. Atvirai padėti šaudymui parengti granatsvaidžiai RPG-7, kulkosvaidžiai PKM. Paklausiau su mumis važiuojančio amerikiečio, kuris, beje, turėjo tik 9 mm „beretą“, ar tai normalu? Jis paaiškino, kad taip, jie priklauso nacionalinėms pajėgoms ir teisėtai turi tokius ginklus. Kai pasiekėme bazę, saulė buvo jau arti horizonto, bet žavėjo gana šiltas lapkričio vakaras. Šnervės traukė sausą ir dulkių bei keistų kvapų prisodrintą afganistanietišką orą, pripildytą karinei bazei būdingo triukšmo – generatorių ir variklių gausmo. Štai taip prasidėjo pažintis su Afganistanu…

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Trispalvio Erelio skrydis”