Išpardavimas!
Tavo sparnų ūksmėje
Gereon Goldmann

Tavo sparnų ūksmėje

5.75€ 5.00€

Gereonas Goldmannas (1916-2003), pranciškonų vienuolis, po karo išgarsėjęs socialine veikla Japonijoje, kur buvo pramintas „Tokijo skudurininku“ ir imperatoriaus apdovanotas aukšto rango ordinu, įtaigiai bei pagauliai dalijasi atsiminimais iš karinės tarnybos Antrojo pasaulinio karo metais. Pašauktas kareiviu į Vermachtą, netrukus atsiduria Waffen-SS. Dalyvauja Prancūzijos kampanijoje. Kai raštu viešai išreiškė nepritarimą nacių pasaulėžiūrai, iš SS gretų atleidžiamas. Tarnaudamas Vermachte sanitaru, nužygiuoja iki Maskvos apylinkių. Sunkiai sirgdamas 1942 m. grįžta į Vokietiją. Už viešą priešiškumo naciams demonstravimą čia jo laukia karo tribunolas. Stebuklingai išvengia mirties bausmės ir prisideda prie pasipriešinimo grupės, rengiančios pasikėsinimą į Hitlerį. Sąjungininkams 1943 m. išsilaipinus Sicilijoje, tarnauja sanitaru ten kovojusioje tankų divizijoje. Išgyvena mūšius prie Montekasino ir galop 1944 m. vasarą pakliūva britams į nelaisvę. Prasideda ilgi nelaisvės metai karo belaisvių stovyklose Šiaurės Afrikoje. Gereonas kovoja su ten tebevyraujančiais naciais. Jų apšmeižtas, esą žudęs kalinius Dachau koncentracijos stovykloje, prancūzų karinės valdžios nuteisiamas myriop. Asmeniškai įsikišus popiežiui, paskutinę minutę išvengia mirties bausmės įvykdymo. Paleistas iš nelaisvės, 1947 m. grįžta į vienuolyną, o 1954 m. išvyksta į Japoniją misionieriauti.
Pasak jau daug metų Lietuvoje besidarbuojančio ir autorių asmeniškai pažinojusio tėvo Severino Holocherio OFM, „tėvas Gereonas pasakoja tiesą, kokią pats patyrė. Jau iki karo jis įžvelgė – ir tos įžvalgos neišjudino nė Vermachto pradiniai pergalės žygiai – vidinį nacių režimo žiaurumą bei melagingumą ligi pat sistemingo žmonių naikinimo: juk lankėsi Dachau, buvo įvairiuose frontuose, ne vienus metus praleido kaip karo belaisvis. Anuomet jis pažvelgė baisiai tikrovei į veidą ir savaip reagavo – lygiai kaip vėliau matydamas materialinį bei dvasinį skurdą Japonijoje ir Pietų Indijoje: Tai tiesiog turėjau daryti. Matydamas vargą ir būdamas krikščionis, turiu padėti. Kitaip negaliu.“
Ištrauka

Produkto kodas: VOX-116 Kategorija:

Knygos ištrauka

Montekasinas
<...>
Vos vėlyvą popietę vėl atsidūriau San Džordžijuje, kuo skubiau liepta pasiruošti išžygiuoti. Pėsčiomis patraukėme į kalnus. Ten turėjome pakeisti daug dienų įnirtingai kovojusius parašiutininkus. Pamačiau jaunus, daugelyje kautynių išbandytus vyrus. Šie rinktiniai kariai pakankamai vargo gindami Gariljano kaimą virš upės slėnio. Su siaubu pagalvojau, kas ištiks, kai ta užduotis teks mūsų nepatyrusiems kariams? Į pozicijas atkakome naktį. Iškart rytą prasidėjo priešininkų atakos. Jie, matyt, pastebėjo, kad daliniai pakeitė vienas kitą. Ankstyvą popietę kaimą atidavėme. Patyrėme daugiau nei 30 proc. nuostolių, visi karininkai, išskyrus vieną, buvo sužeisti. Beveik nebeturėjome ir puskarininkių. Netekę nemažai vyrų pasitraukėme nuo kiekybiškai mus pranokstančių puolančiųjų. Nežinojau, kodėl priešas sustojo. Jiems nebūtų buvę sunku susidoroti su keliais šimtais mirtinai pavargusių ir kautynių išsekintų vyrų. Stebėtina, bet niekas nepersekiojo. Perkopę vieną aukštą uolą, maždaug už 2 kilometrų išvydome nedidelį plokštikalnį, ne daugiau kaip 500 kvadratinių metrų dydžio. Ten stovėjo, vėlgi ant nedidelės aukštumos, siauras akmeninis namas. Turėjo tris rūsius, akmeniniai laiptai vedė į antrą aukštą ir mediniai – į trečią. Akivaizdu, jog vasarą čia prisiglausdavo piemenys, nes namas teturėjo langų angas be rėmų ir stiklų. Lovos – mediniai gultai, vanduo už 150 metrų šulinyje. Siauroji namo pusė, kaip atkreipiau dėmesį, buvo atgręžta į priešo pusę, tiesiai didžiųjų karo laivų, išmetusių inkarą toli apačioje jūroje, kryptimi. Šioje siauroje pusėje įėjimas, grubiai įrengtas iš akmenų, buvo be durų. Toks pat išilginėje ir galinėje pusėje. Rūsio patalpos pastatytos iš didelių akmenų, bet be cemento, o abu viršutiniai aukštai iš lengvų akmenų. Galinėje rūsio patalpoje įsikūrė vyresnysis leitenantas su puskarininkiais, vidurinę tvarstymo stočiai perėmiau aš. Priekinėje ir viršutinėse patalpose įsikūrė išsekę kareiviai. Žinoma, to neužteko 600 vyrų, todėl kiti, susisupę į antklodes ir palapinsiaustes, nepaisydami žiemos šalčio, išsitiesė ant plikos žemės. Iš patirties žinojau, kad visada reikia pasirūpinti vandens atsargomis. Todėl nuėjau prie šulinio. Ant grandinės karojo kibiras, pasisėmęs vandens grįžau į rūsį ir pripildžiau visas kareiviškas gertuves. Išėjau tuščiu kibiru dar kartą. Per tą laiką mano rūsyje įsitaisė ryšininkas su radijo prietaisu. Kadangi sužeistųjų nebuvo, leidau jam pasilikti, juk savo prietaisu naktį ir tvyrant rūkui negalėjo naudotis. Kai grįžau, manęs vos neištiko širdies smūgis. Aš aprėkiau kareivį:
– Pusgalvi, ar išprotėjai?!
Jis nustebęs pažvelgė į mane.
– Argi nesuvokiate, ką ką tik padarėte? Atviru tekstu perdavėte pulkui, kur esame: bataliono likučiai, apie 600 vyrų, Masa Konstancos kalnų namelyje!
Jis mėgino teisintis, kad per radiją gavo įsakymą pranešti pulkui apie mūsų poziciją ir pajėgumą. Dabar kaip reikiant įsiutau:
– Jūs visiškas kvailys! Argi nesate girdėjęs apie būtinybę laikytis slaptumo? Gal manote, kad priešas neturi pasiklausymo ir radijo aparatų ar nesupranta vokiškai? Ir dar čia, aukštai, kur tokių radijo pranešimų galima klausytis be trikdžių?!
– Pone feldfebeli, – atsakė jis, – kas gi mūsų čia, kalnų viršuje, klausysis?
Atėję keli lengvai sužeistieji paprašė skausmą malšinamųjų ir kad perriščiau tvarsčius. Uždengęs atvirą durų angą, žvakigalio šviesoje ėmiau teikti jiems pagalbą. Jaunasis radistas dar suspėjo pasakyti, jog nebūtina uždengti durų, kai namo sienas sudrebino du galingi sprogimai. Iškart supratau, kad šūvius paleido karo laivai. Palijo nedideliais akmenėliais, bet skliautas atlaikė. Vienas sviedinys sprogo priešais namą, kitas – už jo, kur gulėjo šimtai išsekusių kareivių. Kilo siaubingi šauksmai ir aimanos. Visi, kas dar gyvas, puolė į abi rūsio patalpas – priešakinę ir vidurinę. Atsargiai pažvelgiau laukan. Tą pačią akimirką pamačiau, kaip laivai apačioje paleido dar du šūvius. Vėl trenksmai. Šįkart vienas sviedinys pataikė į trečią aukštą, šis išsyk sugriuvo ant antrojo, kuris irgi įgriuvo palaidodamas visus, kurie ten ilsėjosi. Dabar kas dvi minutės pasigirsdavo po du šūvius, vis į nedidelį namo plotą. Vienas sviedinys pataikė tiesiai į duris, atgręžtas į priešo pusę. Oro banga nubloškė atitvarą į mano rūsį. Iš priešakinio rūsio sunkiai sužeisti žmonės klykė pagalbos. Prasiropščiau pro įgriuvusios sienos angą ir visiškai tamsoje užčiuopiau sumaitotus kūnus, galūnes, galvas. Judėjo tik du vyrai. Pačiupau abu už parankių, išpuoliau laukan ir nutempiau į galinį rūsį, iš kurio apimti panikos išbėgo vyresnysis leitenantas ir puskarininkiai. Naujas sprogimas visiškai sugriovė visą namą, įlūžo ir vidurinės patalpos perdanga. Dar laikėsi tik paskutinis, nuo priešo nugręžtas rūsys – tikriausiai todėl, kad masė jį slėgusių akmenų skliautą labiau saugojo nei slėgė.
Prasidėjo tikros baisybės. Pirmame rūsyje radęs dar šiltą kraują ir sudraskytus kūnus, jau maniau, kad nieko pasaulyje negali būti baisiau. Tačiau tai, kas prasidėjo dabar, buvo tikras pragaras. Mat visi galintys pajudėti suplūdo į paskutinį nedidelį rūsį, kuris buvo tik 2 metrų aukščio, 4 metrų ilgio ir nė 3 metrų pločio. Vidun spraudėsi ištisa mirtinai persigandusių, vilties netekusių, sunkiai sužeistų žmonių upė. Jie grumdėsi, stumdėsi, trypė vienas kitą, sukrisdavo vienas ant kito, dusindami apatinius, kol galiausiai visa patalpa iki viršaus prisipildė kraujuojančių, klykiančių, orą gaudančių kareivių. Kai ugnis trumpam liaudavosi, su savo vairuotoju dar kelis sykius išlėkiau laukan ir įtempiau į vidų kai kuriuos dar gyvus kareivius. Laiko turėdavome mažai, nes kas dvi minutes sugriaudėdavo baisūs sprogimai. Patalpa tapo perpildyta. Visus, kurie šaukdami pagalbos gulėjo lauke, teko palikti likimo valiai. Ši naktis buvo šiurpiausia iš mano išgyventų. Ištisas kelias valandas kas dvi minutes driokstelėdavo du šūviai, netilo sužeistųjų aimanos, mirštančiųjų gargimas, šauksmai paduoti vandens. Du kartus išdrįsau nudumti iki šulinio. Pirmą sykį pavyko skubiai pasemti šiek tiek vandens. Antrą kartą į šulinį pataikė sviedinys ir jis įgriuvo. Suvarpytas kibiras voliojosi šalia.
Tie skausmai, tos ašaros, tos mirtys… Sėdėjau pusiau išlindęs į lauką prie durų kartu su vairuotoju ir dar keturiais kareiviais, kurių žaizdos nekėlė grėsmės gyvybei. Sulig kiekvienu nauju sprogimu prisilenkdavome prie žemės. O kad būtume turėję vandens! Mirštantieji rėkdami ar keikdamiesi nukraujuodavo, o mes niekuo negalėjome jiems padėti.
Pragariškos kančios tęsėsi iki penktos ryto. Rūsyje per tą laiką tapo visiškai tylu, nė vieno gyvo, išskyrus mus šešis durų angoje. Staiga stojo tyla. Laukėme sprogimų, bet jų daugiau nepasigirdo. Išėjau į lauką ir žvilgterėjau apačion į laivus, siuntusius mums mirtį. Priešais duris gulėjo jaunas radistas, kurio signalas prišaukė ją. Aplink dryksojo sumaitoti kūnai, nutrauktos kūno dalys, visas plotas išdarkytas sunkiųjų sviedinių išrausų. Beveik nebuvo žmonių kūnų, kuriuos galėtume palaidoti. Neturėjau jėgų dabar imtis to darbo. Baisus mirties pjūties laukas!

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Tavo sparnų ūksmėje”