Išpardavimas!
Pavasari pauksciai sugrizta
Ernestas Kuckailis

Pavasarį paukščiai sugrįžta

8.50€ 7.00€

Remdamasis biografinėmis knygomis bei atsiminimais ir archeologinių tyrinėjimų medžiaga, autoriaus seka vieno vokiečių parašiutininkų dalinio pėdsakais Antrojo pasaulinio karo metais. Lydėdamas pagrindinį veikėją, skaitytojas įtraukiamas į kautynių sūkurius Lenkijoje, Belgijoje, Kretoje, Šiaurės Afrikoje ir Lietuvoje. Pasak autoriaus, mintis rašyti istorinę apybraižą kilo Rumšiškių miške aptikus Antrojo pasaulinio karo metų vokiečių apkasus. „Archeologinių kasinėjimų metu buvo ištirtas vienas apkasas, į kurį pataikė 120 mm minosvaidžio mina. Akyse piešėsi įvairūs vaizdai, o vaizduotę skatino gausybė radinių ir niūrus, drėgnas miškas pelkės pakrašty.“

 

Autorius, profesionalus Lietuvos kariuomenės narys, jau yra išleidęs vieną knygą – atsiminimus apie pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ misiją Afganistane „Trisplavio erelio skrydis“.

Produkto kodas: VOX-119 Kategorija:

Knygos ištrauka

Forto šturmas, Belgija, 1940

 

Iš karto po sprogimų Rupertas, Karlas ir Štefanas įbėgo į patalpą. Štefanas matė, kaip Rupertas nukirto vieną belgą, bandantį atsigauti po granatų sprogimų. Kitas pro dūmus iššovė į Karlą ir šis bematant susmuko net neriktelėjęs. Snaiperis Giunteris tuojau pat suvarpė belgą trumpa serija iš savojo MP-38. Jo snaiperio šautuvas dabar kabojo ant peties, jis kovėsi kaip ir visi, nes tolimųjų taikinių viduje nebuvo. Štefanas nespėjo net susigaudyti, kaip patalpoje šūviai liovėsi. Tik keletas sužeistų belgų dar kurį laiko nerangiai muistėsi ant žemės. Karlas gulėjo nejudėdamas, po juo sparčiai didėjo tamsi bala.

 

Apmąstymams laiko nebuvo, grupė pajudėjo toliau. Rupertas koja atidarė priešais esančias duris. Pasigirdo kulkosvaidžio kalenimas. Štefanas prisiplojo prie sienos. Kulkos rikošetavo visiškai šalia. Lauke girdėjosi šūviai ir kitose forto vietose. Mūšis vyko visur. Gaivaus oro gurkšnis vėl atgaivino. Prakaitas žliaugė per veidą, nugara buvo šlaput šlaputėlė, burna išdžiuvusi. Žūtbūt reikia išlaikyti atakos tempą ir išsilaikyti, antraip gali žūti, o tada jau bus nebesvarbus nei troškulys, nei nuovargis.

 

Štefanas greitai peržvelgė draugus šalia savęs. Regis, niekas nenukentėjo. Matė, kaip snaiperis Giunteris ir šalia jo atsiradęs Comeris nusikabino nuo peties snaiperio ginklus. Nuaidėjo beveik idealiai sinchroniški šūviai. Kulkosvaidis gretimoje ugniavietėje nutilo. Štefanas tuojau pat su Rupertu parengė granatas ir abu be atskiros komandos švystelėjo ugniavietės link. Štefanas su pasigėrėjimu stebėjo, kaip jo granata sprogo visiškai arti ambrazūros. Rupertui pasirodė, kad to negana. Jis atsisuko į snaiperius, traukdamas naują granatą ir atsukdamas jos dangtelį. Štefanas be žodžių pradėjo daryti tą patį.

 

– Pridenkite!

 

Snaiperiai suprato, ko iš jų norima, nukreipė ginklus į ambrazūrą, ieškodami bet kokio judesio. Rupertas kaip strėlė šovė pirmyn. Štefanas įkandin. Dvi granatos barkštelėjo į kažką viduje. Trenksmas ir pliūpsnis dūmų iš ambrazūros buvo ženklas, kad ugniavietė neutralizuota galutinai. Tuojau pat prisijungė snaiperiai ir likusi grupė, paskutinis prie ugniavietės priklaupė liepsnosvaidininkas, šnopuodamas nuo įtampos ir įrangos svorio. Rupertas kyštelėjo galvą už kampo ir iš karto nuaidėjo šūvis. Kulka pakėlė žemių fontaną šalimais nieko nekliudžiusi.

 

Štefanas staiga išgirdo labai garsų šūvį šalia savęs. Ausį momentaliai užgulė. „Scheisse!“ – susikeikė ir atsisuko garso pusėn. Snaiperis Giunteris iššovė į priekyje esančio statinio metalinių durų ertmę, už kurios slėpėsi belgų šaulys. Rupertas pamojo ranka liepsnosvaidininkui. Tas be žodžių šovė kaip raketa prie metalinių durų. Liepsnos pliūpsnis užliejo patalpą. „Velnias, nenorėčiau būti jų vietoje“, – pagalvojo Štefanas apie belgus anapus durų. Girdėjosi riksmai ir dejonės, iš vidaus pro šaudymo angą išvirto juodi dūmai. Vienas parašiutininkas, iki šiol ėjęs „uodegoje“, akimoju atsidūrė prie durų ir „atsikratė“ savojo 12,5 kg užtaiso, parengdamas jį sprogdinti. Visi puolė į priedangą.

 

Nugriaudėjo sprogimas. Šį kartą Štefanas pirmas puolė prie sulankstytų durų likučių ir atsiradusios ertmės. Koridoriuje įvairiomis pozomis tysojo belgų karių lavonai, kai kurie kūnai judėjo, girdėjosi prislopintos dejonės. Paskui jį įbėgo Rupertas ir pistoleto-kulkosvaidžio trumpomis papliūpomis nukirto kelis sunkiai sužeistus, bet vis dar judančius belgus. Šalimais atsirado ir snaiperis Giunteris. Štefanas atjungė dėtuvę, kurioje buvo likę šovinių, ir paskubomis virpančiomis rankomis įgrūdo pilną. Tada trumpo koridoriaus gale pamatė dar vienas tokias pat metalines duris. Pro jose esantį plyšį niekas nešaudė. Štefanas tik dabar suprato, kad atsidūrė taikinio vietoje, laimė, belgų šauliai neketino šios angos naudoti gynybai.

 

Prie durų prišoko snaiperis Giunteris ir pradėjo šaudyti iš savojo MP-38. Lauke kažkas sukliko. Štefanas pastebėjo, kad durys neužrakintos. „Aha, iš panikos pamiršo užrakint! Puiku!“ Pasirengė granatą ir pribėgęs kaustytu batus spyrė į duris. Šios klusniai prasivėrė. Tuomet švystelėjo granatą vidun ir ranka uždarė duris. Snaiperis Giunteris su lengva nuostaba pažvelgė į Štefaną ir metėsi priedangon. Bum! Pro durų plyšius plūstelėjo dulkės. Dabar jau Giunteris atsidūrė atakos smaigalyje. Koja pravėrė duris ir metėsi vidun. Niekas nešaudė. Štefanas paskui jį, įkandin Rupertas. Jam net nereikėjo vadovauti. Kiekvienas ėmėsi iniciatyvos pagal situaciją, veiksmas sekė veiksmą kaip gerai suderintame mechanizme…

 

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Pavasarį paukščiai sugrįžta”