Išpardavimas!
Mirties Šokis Berlyne
Helmunt Altner

Mirties šokis Berlyne

7.20€ 6.50€

Helmutas Altneris, pašauktas į Vermachtą praėjus dviem dienoms nuo savo septynioliktojo gimtadienio, paskutinėmis „Trečiojo reicho“ žlugimo savaitėmis kovojo Oderio fronte ir Berlyne. Jo dalinys, sudarytas daugiausia iš 1928 metais gimusiųjų kartos ir apmokytas tiesiai už fronto linijos, per sovietų puolimą prie Oderio bei atsitraukimą į Berlyną patyrė didžiulių nuostolių. Vėliau gatvių kautynėse Špandau, prie Zoologijos sodo aukštuminio bunkerio, metro tuneliuose, Rūlėbeno kareivinėse bei Reicho sporto aikštyne buvo galutinai sunaikintas. Gyvi liko tik du septyniolikmečiai. Ankstyvą Berlyno kapituliacijos dienos rytą autorius išvien su vokiečių paskutiniais daliniais veržėsi į vakarus.

 

Trumpais dienoraščio įrašais grįstus atsiminimus autorius pradėjo rašyti 1946 m. pabaigoje, grįžęs iš sovietų nelaisvės, ir užbaigė 1947 m. pavasarį. Atsiminimai vokiečių kalba pasirodė 1948 m. Pirmas leidimas buvo greitai išgraibstytas, tačiau knyga dėl popieriaus stygiaus ar dėl leidyklos finansinių sunkumų nebuvo perleista. Tik septintajame dešimtmetyje pulkininkas Tony Le Tissier, anuomet Vokietijos okupacinės zonos protokolo karininkas, atradęs knygą, suvokė šio tiesioginio liudytojo pasakojimo reikšmę, suieškojo autorių ir drauge su juo identifikavo bei patikrino aprašytas kovų vietas. Le Tissier išvertė knygą į anglų kalbą, parengė žemėlapius bei pastabas ir pasirūpino, kad ji būtų išleista Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, kur išėjo trys jos leidimai.

 

Tačiau Vokietijoje knyga taip ir liko nežinoma. Tiktai 2009-aisiais, praėjus 60 metų nuo pirmojo leidimo, ji vėl pasirodė vokiečių kalba. Pradinį tiesioginio liudytojo pasakojimą papildė išnašos, žemėlapiai ir nuotraukos. Visa tai patvirtina pasakojimo istorinį autentiškumą. Knygoje atsiskleidžia pasaulinio miesto žlugimas per penkias paskutinės savaites iki Berlyno kapituliacijos 1945 m. gegužės 3 d.

 

Produkto kodas: VOX-120 Kategorija:

Knygos ištrauka

1945 m. gegužės 2-oji, trečiadienis

 

 

<…> Pagaliau atsiduriu po miesto geležinkelio tiltu ir lengviau atsikvepiu. Gatvė kaip iššluota. Tik už užtvaros kyšo kareivių šalmai. Kartais keli vyrai sėkmingai prašoka apšaudomą vietą arba susvirduliuoja, krinta ir lieka tysoti ant žemės.

 

Priešais mane iš naujo supokši šūviai. Po tiltu susirinko keletas kareivių. Jų veidai šlapi nuo prakaito. Mūsų šypsas ir jo žmona irgi sėkmingai įveikė atkarpą. Drebėdami šalimais stovi ir berniukai. Staiga iš skersinės gatvės išnyra sunkvežimis. Darda per žuvusiuosius ir sužeistuosius, priekinis langas išdaužtas. Vairuotojo veidas iškreiptas įniršio. Jis švilpia pro šalį. Šokame iš priedangos. Lekiame šaligatviu šalimais. Pragariškas triukšmas. Kulkosvaidžio papliūpos tvatina į sienas. Sproginėja sviediniai. Sienos griūva. Ir štai mes jau prašokome. Išsekę sulėtiname žingsnį.

 

Dešinėje ir kairėje – griuvėsiai. Žmonių srautas atslūgęs. Jie susigrūdę už užtvaros neapšaudomuose plotuose. Tiktai pavieniui palei namus bėga kareiviai ir moterys, civiliai ir vaikai. Kiti tūno griuvėsiuose ir ilsisi. Nusiėmę šalmus, spokso į gatvę. Klausosi kovos triukšmo. Namai kaip nupjauti. Dažniausiai iki antro aukšto. Rūsiai įgriuvę. Plytų tankmėje zuja žmonės. Šokinėja per griuvėsius, kerta gatves turėdami tik vienintelį tikslą, puoselėdami tik vieną viltį – išsiveržti į vakarus, pasiekti Venko armiją, ištrūkti iš Berlyno griuvėsių dykynės, didžiulio kapinyno. Visi bėga. Lekia apšaudomi. Mirties šokis prasidėjo. Didžioji šienautoja groja. Plačiais rėžiais guldo moteris, vaikus ir kareivius.

 

Gatvė baigiasi. Išnyra didelė sankryža su namų fasadais ir griuvėsiais, kuriuose grumdosi šimtai žmonių. Kairėje palengva kylanti tilto link gatvė kaip iššluota. Virš mūsų švilpia sviediniai ir kulkosvaidžio papliūpos. Prie laiptų, vedančių ant tilto šaligatvio, gūžiasi žmonės. Griuvėsiuose palei Hafelio upę už sienų prisigrūdę kareivių. Kartkartėmis keli žmonės iššoka iš už laiptų priedangos ir skuodžia per tiltą. Už manęs dabar auganti ir neapšaudomame plote stovinti žmonių masė pamažu stumia mane aukštyn. Šalia manęs tarp kareivių moterys su kūdikiais ant rankų, senolės, vaikai ir abiejų lyčių paaugliai. Atsargiai pažvelgiu per viršutinę laiptų pakopą. Virš tilto lekia kulkos. Mane apima siaubas. Tiltas paplūdęs krauju.

 

Žemiau manęs šūksniai, raginimai. Dar kartą giliai įkvepiu oro. Pašoku ir dumiu, kalenant kulkosvaidžiams metuosi į mirties malūną. Atsiduriu tikrame pragare. Grindinys slidus nuo kraujo. Žuvusieji guli ant grindinio ir kabo ant tilto turėklų. Per juos rieda automobiliai ir tankai. Garsiai traiškomi kaulai. Puolu pirmyn. Nieko nematau. Priekin gena tik viena mintis – pasiekti kitą pusę!

 

Tada griūvu ant žemės. Nusiritu už tilto statramsčio. Šalia manęs tyso negyvėlis. Gatvėje stovi į tilto atramą atsitrenkęs suvarpytas automobilis. Tarp ratų landseriai ir viena moteris ieško priedangos nuo ugnies. Dabar ant tilto sproginėja sviediniai. Vėl pašoku. Kaip pro miglą priešais save matau bėgančius, griūvančius žmones. Esu bejausmis, dumiu, šokinėju per lavonus, trypiu sužeistuosius. Kiekvienas dabar rūpinasi tik pačiu savimi ir nebekreipia dėmesio į kitus. Pagaliau tiltas baigiasi. Sunkiai alsuodamas sustoju prie užtvaros atgauti kvapo. Virš mano galvos prašvilpiančios kulkos sminga į kūnus. O žmonių ant tilto vis daugėja. Moterys, nešančios kūdikius ir vedančios vaikus už rankos, hitlerjugendininkai, merginos, civiliai, garbaus amžiaus žmonės, suvarpyti šūvių, griūva ant žemės nusitempdami kitus. Kraujo upės. Mirtis muzikuoja šokiui. Skina savo kruviną kelią. Tiltu rieda tankai. Per žmones. Trina juos į košę. Traiško vikšrais. Per upę nusidriekia plati kraujo, lavonų ir sudraskytų kūnų gatvė.

 

Perbėgu į namų priedangą. Apšaudomas tik tiltas. Vienas liuftvafės generolas (2) vėl buria aplink save kareivius ir priešlėktuvinės gynybos pagalbininkus. Tiltą staiga sudrebina sprogimas. Važiuojamojoje dalyje lyg fakelas liepsnoja šaudmenų automobilis. Žmonės, kiek įkerta, bėga pro kibirkštis žeriantį ir pokšintį automobilį. Tilto danga suardyta. Kitame Hafelio krante žmonės puola į upę, yra nešami srovės. Pragaras atsivėrė.

 

Palei pat namus slenkame toliau. Tik pavieniui. Grupelėmis. Mat tiltas yra kone neįveikiama kliūtis. Už rankos tempdamos verkiančius vaikus bėga moterys. Visa pakrikę. Nebėra į ką atsiremti. Pasiekiame degančią Špandau rotušę. Supamas liepsnų, stiebiasi į viršų bokštas. Iš visų gatvių pliaukši šūviai ir gena mus tolyn. Gatvėje negyvi civiliai su baltais raiščiais ant rankovių. Gatvės pakraštyje stovi suvarpyti apdegę automobiliai. Plotas po miesto geležinkelio tiltu apšaudomas, mes vėl turime kirsti geležinkelio liniją po tiltu. Patiltėje stabtelėju. Geležinkelio linija veda į Spandau-West stotį dešinėje, o kairėje per susprogdintą tiltą – į kitą Hafelio krantą bei pagrindinę Špandau stotį.

 

Su parengtais ginklais toliau bėgame palei namus. Šaudome į skersines gatves ir namų langus, kai tik ten kas nors sujuda. Gatvę kerta civilis su sunkiu krepšiu. Vienas landseris jį sustabdo. Pokštelėja šūvis, ir landseris susmunka ant žemės. Civilis pranyksta artimiausiame name, keli kareiviai puola paskui. Gatvėje dega vokiečių tankas. Šaudmenys sproginėja ir kaukdami laksto į visas puses. Iš bokšto žyra kibirkštys. Neriame pro šalį.

 

Priešakyje kalena kulkosvaidžiai. Kartais iš kokio nors namo kyšteli gyventojo sutrikęs veidas. Gatves kulkosvaidžių bei patrankų ugnimi ima šukuoti šturmo lėktuvai ir įveja mus į namus. Netrukus iš jų vėl išpuolame ir veržiamės toliau. Mus užklumpa minosvaidžių ugnis. Ji vis stiprėja ir tankėja (3). Sušokame į šaulių tranšėją, išilgai gatvės nusidriekiančią palei tvoras tarp namų, ir sukišame galvas į smėlį. Tranšėjos pamažu prisipildo kareivių. SS karininkas, grasindamas ginklu, mėgina mus iš jų išginti. Įsakyta išvalyti sodo taką kairėje. Bet jo grasinimai bergždi. Įsakymų niekas nebeklauso. <…>

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Mirties šokis Berlyne”