Lietuvos tarpukario interjerai
Lina Preišegalavičienė

Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940

15.00€

Monografijoje aptariama tarpukario laikotarpiu gyvavusios estetinės sampratos įvairovė ir kilmė. Pirmąsyk kompleksiškai analizuojamos šiandien primirštos Lietuvos visuomeninių ir gyvenamųjų interjerų meninės (estetinės) savybės siekant praplėsti šiandien Lietuvoje vyraujančią vidaus patalpų interjero formavimo(-si) sampratą, stengiantis žmogaus aplinką suvokti ne vien tik kaip architektūros objektą, bet ir kaip Lietuvos gyventojų kolektyvinės kultūros ir kolektyvio tapatumo sudėtinę dalį. Leidinys gausiai iliustruotas dokumentinėmis nuotraukomis ir projektų fragmentais, vaizdžiai papildančiais tekstą. Monografija skirta mokslininkams, menotyrininkams, architektams, muziejininkams, kolekcininkams, studentams bei visiems, kurie domisi Lietuvos kolektyvine kultūra. Tikimasi, kad ši knyga įkvėps naujų tapatumo idėjų paiešką bei raišką šiuolaikinių Lietuvos architektų ir dizainerių darbuose.

Produkto kodas: VOX-124 Kategorija:

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Lietuvos tarpukario interjerai 1918-1940”

Recenzija#2

Projektuotojams būtina informacija, kurią pasitelkdami jie persijungtų į gyvenimo ir būties
režimą su kultūrine atmintimi, perimamumu, tęstinumu laike.
Nes tik tokiu atveju galimas mūsų pastatų ir jų interjerų kūrimas atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusius
ypatumus, dėsningumus, užtikrinant geriausių mūsų pasiekimus žyminčių idėjų tęstinumą.
Tam, kuris interjero pasaulyje ryžtųsi būti toks kelrodis, reikalinga skvarbi analitinė akis ir
kartu – gyvas santykis su šia stichija. Manau, būtent tokie kriterijai tinka Linos Preišegalavičienės
asmenybei – ji monografijoje „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ (Kaunas: „Vox altera“,
2016. – 272 p.) ėmėsi išsamios Lietuvos tarpukario interjerų analizės.
L. Preišegalavičienei interjero problemų pasaulis nesvetimas – ji ne tik juos tiria, bet ir pati projektuoja. Reikšmingo mūsų kultūros tapatumui istorinio tarpsnio idėjų ir praktikos analizė bei svarstymai, kurie pateikti monografijoje, be abejo, pasitarnaus mūsų gyvenamųjų ir visuomeninių
namų naujiems interjerams kurti. Susipažįstant su darbu ryškėja, kad autorė profesionaliai perpratusi svarbiausias su tema susijusias teorines koncepcijas, gerai pažįsta interjero
struktūrinius ir idėjinius pokyčius lemiančius veiksnius. Monografija turi keturis skyrius.
Pradedama nuo svarbiausių veiksnių nagrinėjimo, po to susitelkiama ties formų analize ir galop
aptariamos tautinio tapatumo reprezentavimo interjere tendencijos. Pirmame skyriuje („Kultūriniai tapatumo ženklai interjere“), pasitelkiant reikšmingų temai kultūros idėjų spektrą, gilinamasi į kultūrinio
tapatumo paieškas. Antrame skyriuje („Socialiniai atspindžiai vidaus erdvėse“) nagrinėjama
skirtingų socialinių sluoksnių atstovų interjerus veikusios idėjos. Trečiame skyriuje („Interjero
įrangos formos ir jų stilistinė raiška“) analizuojama baldų stilistika, šviestuvai, patalpų apdailos
ir dekoravimo ypatumai. Ketvirtame („Tautinio tapatumo tendencijos interjere“) aptariami
etniniai interjero formavimosi aspektai; pristatoma, kaip tarpukario interjere pasireiškė tuo metu
puoselėjamas lietuviškas tautinis stilius, ir apibūdinami tautinių mažumų interjero savitumai. Baigiamojoje darbo dalyje („Pabaiga“) pateikiami atitinkantys monografijoje atliktą analizę sintezuojantys apibendrinimai. Čia glaustai įvardijami Lietuvos tarpukario interjero ypatumai, principai ir tendencijos. Tirti ir profesionalūs, ir mėgėjiški interjerai Autorė, demonstruodama gerą teorinės literatūros išmanymą, tinkamai surentė ir pagrindė savo tyrimams reikalingą teorinį modelį, kuriame svarbi vieta tenka kolektyvinės atminties ir su ja susijusiems reprezentavimo įrankiams. Kolektyvinės
atminties idėja interjere autorės plėtojama pasinaudojant Maurice‘o Halbswachso ir Aleidos Assmann įdirbiu. Monografijoje atsispindi tapatumo, tautinio stiliaus kūrimo problemos, metodiškai pas mus dar ganėtinai nauja kasdienybės problematika.
Kultūrinės atminties studijų pasirinkimas lėmė darbo struktūrą ir tyrimo objektą, kai profesionalūs
ir mėgėjiški interjerai tiriami lygiomis teisėmis. Autorė sumaniai pasinaudojo sociokultūrinio
pobūdžio duomenimis, ir jie padėjo jai atskleisti įvairių socialinių bei etninių grupių
interjerų meninės raiškos ypatumus, pokyčius, įvykusius per nagrinėjamus du dešimtmečius.
Diferencijuojant tarpukario valstybės įstaigų, visuomeninių organizacijų ir gyvenamųjų butų
interjerus, nagrinėjamas tradicijų (ir apibrėžiamų stilistiškai, ir grindžiamų liaudies meno pavyzdžiais)
bei to laikotarpio pasaulinės interjero kūrimo praktikos stilistinių naujovių poveikis.
Darbe išsamiai išnagrinėta etninių grupių saviraiška per interjero kultūrą, išanalizuota dvarų
kultūros ir liaudies kultūros įtaka ir profesionaliems, ir mėgėjiškiems interjerams, aptarta, kokią
įtaką tai turėjo interjero charakteriui, atsižvelgta į skirtingų užsakovų tipų, socialinių, etninių grupių
religines, kultūrines bei politines nuostatas. Autorė taip pat nagrinėjo madų, masinio
skonio klausimus, patalpų apdailos, papuošimui naudojamų rankdarbių specifiką, dekoro simboliką,
komentavo, kaip tai veikė ir profesionaliai, ir mėgėjiškai kuriamus interjerus. Daug dėmesio
skirta naujoms techninėms ir technologinėms galimybėms, medžiagoms, baldų ir įrangos importo
pobūdžiui, aiškintasi, kaip tai derėjo su stilistiniais prioritetais, tautinėmis aspiracijomis.

Recenzija

Linos Preišegalavičienės monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“

Vokietijos leidinyje Annaberger Annalen

  Linos Preišegalavičienės monografija „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ sulaukė Vokietijos istorikų ir kultūrologų dėmesio. Šios knygos recenzija 2016 m išspausdinta žurnale Annaberger Annalen (24/2016, p. 341–346). Čia pateikiame visą iš vokiečių kalbos išverstą recenzijos tekstą.

 

Vokišką tekstą žr.: http://annaberger-annalen.de/jahrbuch/2016/21RezensionenAA24.pdf.

 

Pirmąkart Lietuvoje pasirodė tokia knyga apie tarpukario (1918–1940) interjerus, kurie laikomi to meto tapatybės išraiška. Leidinyje vidinės architektūros sritys susiejamos su socialinės psichologijos ir istorijos plotmėmis. Tyrinėjamos ir visuomeninės viešosios, ir privačios erdvės. Dėl vyravusios vokiečių įtakos nuošalyje palikta Klaipėdos sritis, taip pat Vilnius, tuo metu okupuotas Lenkijos.

1918 m. nepriklausomybę atgavę lietuviai kone visose srityse ieškojo savosios nacionalinės tapatybės aspektų. Veikiami tokios idealo paieškos, jie šiuolaikiškai mėgino kurti ir interjerus.

Šios 2014 m. Vytauto Didžiojo universitete apgintos disertacijos šaltinių apimtis įspūdinga. Darbo kaip visumos čia, deja, neįmanoma tinkamai įvertinti. Kiek žinau, Vokietijoje nėra nieko panašaus. Mano tyrinėjimai vertė mane įtarti, jog Vokietijos dizainerių gildija stokoja istorijos sąmonės ir kritinės refleksijos. Šiek tiek literatūros yra apie Bauhaus ir dizaino istoriją VDR, tačiau daug daugiau apie architektūros istoriją ir pirmiausia – kas stebėtina – apie fašistinės architektūros estetiką.

Savo įžvalgas ir išvadas autorė paremia gausybe informatyvių vaizdų (nuotraukų). Tampa akivaizdu, kad konservatyvios mąstysenos žmonės Lietuvos tarpukario pradžioje geriausiai jausdavosi savotiškame nacionaliniame-katalikiškame interjere. Antra vertus, tuometiniai architektai nacionalinės idėjos nemėgo. Kaip ir daugelį kitų intelektualų, juos labiau domino architektūros naujovės. Jie troško modernizuoti gyventojų gyvenimą, todėl atsiribodavo ir nuo savo konfesinės tapatybės, ir nuo socialinių bei kultūrinių stereotipų. Šiame darbe atskleidžiama, kokie procesai išjuda tada, kai architektai, viena vertus, atsiriboja nuo mėgėjiško apipavidalinimo, nuo to, kas laikyta tautine lietuviškumo bei katalikiškumo interpretacija, bet, antra vertus, šitai tam tikru būdų naujaip įima bei įtraukia į savo darbus, kuriais siekiama skatinti naujoves. Šias naujoves sudarė universalizmas, regionalizmas, federalizmas ir kuklumas. Sykiu jie norėjo įgalinti gyventojams ekologinį, sveikesnį ir drauge patogesnį gyvenimą. Tokių idėjų plėtrą skatino tarpukario žiniasklaidos priemonės.

Tokio stiliaus plėtotė iš esmės remiasi Rytų ir Vakarų sintezės idėja. Kaip kultūrinės tapatybės modeliui pradžią šiai idėjai davė lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis. Architektai pradėjo ją įgyvendinti apipavidalindami patalpas ir kurdami baldų dizainą. Kūrybos srityje ji buvo nesunkiai suprantama ir estetiškai patraukli. Ir meno kūriniuose, ir patalpose dėmenys rikiuoti remiantis kultūriniu kontrastu ir jungiant priešybes. Vakarų kultūrą atspindėjo baldai, neobaroko, art déco ar modernizmo formos. Šios formos jungtos su regioniniais liaudies meno pobūdžio raižiniais ir užsienio tekstilės raštais. Poveikio turėjo ir Rytų kultūra, atspindima užslėptų citatų ar konkrečių objektų, retais atvejais meno kūrinių. Tokia formų įvairovė kurdavo patalpose turtingą aplinką, kuri, tiesą sakant, prieštaravo modernizmo išpažinimui. Nepaisant to, Vakarų ir Rytų sintezės idėja taikyta ir mėgėjų, ir interjerų profesionalių kūrėjų. Intelektualams, degantiems troškimu kurti lietuvišką kultūrą, tai patiko. Tokios Rytų ir Vakarų sintezės idėja ryškiausia kolekcininkų interjeruose.

Autorė žodžiu ir vaizdu įrodinėja, kaip radosi kontrkultūrinis sąjūdis, atmetęs įprastinius gyvenimo įpročius ir paskatinęs menininkus plėtoti netradicinius interjerus. Esminis požymis buvo egzistencialistinė estetika, maždaug atitinkanti tai, kas visoje Europoje paplito po Pirmojo pasaulinio karo ir išreiškė nusivylimą Vakarų civilizacijos tradicinėmis vertybėmis. Netradicinio interjero pasirinkimu atvirai protestuota prieš reprezentatyvumą, prieš protą, tvarką, ištaigingumą ir tradiciją, gręžtasi nuo to, kas akademiška ir profesionalu.

Teoriškai modernizmo interjeras pirmiausia turėjo išsiskirti nedideliais kaštais ir patalpos vieningumu. O iš tikrųjų vyravo puikūs, vienetiniai individualiai sukurti objektai ir dar nepigūs. Didžiumos kaimo gyventojų tai nežavėjo. Tokios tendencijos pirmiausia reiškėsi menininkų ir architektų namuose. Šis naujas stilius, jų akimis, buvo autentiškas bei nepakartojamas ir turėjo daug bendra su tuometiniais meno bei amatų sąjūdžio principais. Iš to drauge gimė nepakartojamas etninis sąjūdis, apimantis kaimiškus motyvus ir neogotikos, neobaroko ir neoklasicizmo stilių, valstiečių naiviai kopijuotų savo gyvenamojoje aplinkoje, dėmenis. Mat tokiame interjere kurdavosi Lietuvos visuomeninis elitas. Šis neprofesionalus vyraujančios architektūros stiliaus perėmimas, regis, yra vienas iš originaliausių stilistinių sąjūdžių – ir meniniu, ir tapatybės formavimosi požiūriu. Faktiškai tai – teatralinių formų jungimas su kasdienio gyvenimo formomis. Veikiant tokiai įtakai, interjeras kaip patalpų dekoracija ėmė priminti savotišką scenovaizdžio meną, patalpos dvasią išreikšdavo apstatymas, o ją pabrėždavo ypatingai išdėstytas apšvietimas. Reikalauta, kad projektavimas ir įgyvendinimas būtų kuo pigesni, kad viską būtų įmanoma greitai perstatyti ir naujaip išdėstyti. Tačiau visa taip pat turėjo būti patogu, negana to, lengva prižiūrėti ir visapusiškai naudoti.

Šis šiandien nacionaliniu vadinamas stilius įgijo oficialų statusą ir buvo profesionaliai įgyvendinamas. Patalpas taip įsirengdavo ne tik etniniai lietuviais, šį stilių ar jo elementus perėmė visi gyventojai Lietuvos teritorijoje. Šis lietuviškas nacionalinis stilius kažkiek priminė rusišką stilių. Tekstilės raštų ir medžio raižinių bei drožinių pavidalu liaudies meno buvo galima aptikti daugelyje namų. Į akis krenta tai, kad nepriklausomoje Lietuvoje iš visų stilių labiausiai buvo mėgstamas neobarokas. Veikiant Rytų ir Vakarų sintezei, į lietuvišką stilių būdavo įtraukiami patrauklūs orientalistiniai elementai (dažniausiai meno kūriniai). Orientalizmas laikytas inovacine nacionalinio stiliaus dalimi.

Lietuvoje gyvenusių mažumų patalpų skirtumus dažnai nulemdavo konfesiniai skirtumai. Egzistavo kitokie tekstilės raštai ir kitoks to, kas protinga bei elegantiška, supratimas. Pašalinus iš patalpų religinius ar liturginius objektus, jos savo dvasia tampa panašios į to meto visoje Europoje vyravusiam istorizmui ar modernizmui būdingas patalpas.

Lietuvos žydų gyvenamosios patalpos išsiskyrė racionalumu, apgalvotu funkcionalumu, spalvingumu ir individualiais interjero objektais. Dekoracija sodriomis ir ryškiomis spalvomis kelia kontrastą užuolaidose, tapetuose, didelėse pagalvėse ir staltiesėse (pagamintose naudojant daug rankų darbo). Sienos būdavo apkabinėjamos ne tik kilimais, bet ir tradiciniais karpiniais, leidusiais daryti užuominų į religiją, simbolius, orientalinį meną bei estetiką. Tas religines dalis pašalinus, litvakų interjeras atitiko racionalizmui ir modernizmui būdingą stilių.

Lenkai stengdavosi nuosekliai atsiriboti nuo visų oficialiai rusiškais pripažįstamų elementų. Jie tapatinosi su Europos kultūra. Pirmenybė teikta neogotikos stiliui. Tačiau lenkai tapatindavosi ir su kaimo dvarų architektūrine aplinka ir ją atitinkančiais baldais (lenk. Styl dworkowy). Šis stilius buvo populiarus kilmingų šeimų namuose. Lietuvos rusai linko į savo interjerą perkelti ortodoksų bažnyčių didingumą ir daugialypiškumą. Būdavo išdėliojamos ikonos. Rusai, tarpukariu gyvenę Lietuvoje, kaip ir žydai, paprastai būdavo lojalūs Lietuvos valstybei, todėl jų interjeruose dažnai galima aptikti Lietuvos valstybės simbolių.

Lygindama Lietuvoje gyvenusių mažumų ir etninių lietuvių interjerus, autorė pastebi, kad tarp jų esama įvairių bendrų požymių. Lietuviai, Lietuvos žydai ir Lietuvos rusai mėgo baroką. Lietuviai jį siejo su bažnyčių architektūra, žydai priešais akis turėjo aron kodesh (šventąją arką) sinagogose, o rusai Žiemos rūmus Sankt Peterburge ir kitas carų rezidencijas. Lietuvius, savo ruožtu, žavėjo tai, kas rytietiška, Rytų kultūros ir meno pagrindiniai elementai.

Tarpukario Lietuvos interjerai rodo, kad visos tautinės grupės priėmė kultūrinės sintezės pasiūlą. Jų skirtingi nacionalinės tapatybės įsivaizdavimai rutuliojosi toliau ir davė pradžią bendrai, pasauliui atvirai modernizmo formai. Kita vertus, nacionalinis stilius teoriškai buvo suvokiamas itin racionaliai ir šiuo atžvilgiu pritiko prie įvairių estetinių požiūrių.

Išdava: tarpukaris buvo interjero bendro šiuolaikinio vaizdinio plėtotės trumpas ir itin reikšmingas tarpsnis. Ši knyga yra ne tik informatyvi, bet ir verta perskaityti: įspūdingos iliustracijos ir nuotraukos dažnai paaiškina pačios save, papildo tekstą bei įgalina ir įsivaizduoti atitinkamą interjerą, ir gerai suprasti architektų kuriamąjį darbą. Be to, esama vertingų įžvalgų apie dizaino socialinį-kultūrinį kontekstą. Perteikiamos ne tik žinios apie dizainą. Knyga leidžia suvokti gyvenimo, negana to, sugyvenimo tarpukario Lietuvoje dvasią. Tai autorei pavyko perteikti itin puikiai.

Pratarmėje autorė minėjo interjerus norinti palyginti ir su kaimynų – Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Čekoslovakijos ir Italijos – interjerais. Pasiteiravusi sužinojau, jog šios medžiagos, pirmiausia apie Sovietų Rusiją, fašistinę Italiją ir nacistinės Vokietijos politinių vadovų (Hitlerio, Geringo) interjerus, atsisakyta paklausius geranoriškų asmenų (iš universiteto, leidyklos ir recenzentų) patarimo. Autorei patarta ją išimti siekiant pernelyg neįsivelti į totalitarinių ideologijų propagandinius klausimus. Leidykla tokią nuomonę palaikė. Dėl to tenka apgailestauti, nes tokie palyginimai Vakarų istorikams ir socialiniams bei humanitariniams mokslininkams kaip tik būtų buvę reikšmingi.

 

Christina Nikolajew