Legionas – mūsų Tėvynė
Žilvaras Braznauskas

Legionas – mūsų Tėvynė

5.00€

Knygoje praskleidžiama skraistė į nuogirdomis apipintą Prancūzijos Svetimšalių legiono pasaulį. Autorius, 1993-1998 m. tarnavęs Legiono 2-ajame parašiutininkų pulke, įtaigiai dalijasi savo išgyvenimais susidūrus su alinančiais fiziniais krūviais, šiurkščia, negailestingai griežta drausme, supažindina su Legiono tradicijomis. Pro skaitytojo akis slenka nepaliaujamų pratybų Korsikoje, išgyvenimo kursų Afrikos džiunglėse, karinių misijų Bosnijoje, Konge, Centrinėje Afrikos Respublikoje, legionierių kasdienio gyvenimo bei švenčių vaizdai. Tarnybos Legione nevengiama palyginti su patirtimi sovietinėje armijoje bei nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje.

Grižęs į Lietuvą, autorius trylika metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje – iš pradžių skyriaus vadu Jėgerių batalione, vėliau Jėgerių mokyklos instruktoriumi, Mokomojo pulko Žvalgų mokyklos instruktoriumi, Puskarininkių mokyklos instruktoriumi, Geležinio Vilko brigados štabo žvalgybos skyriaus specialistu. 2011 m. išėjo į atsargą.

Produkto kodas: VOX-115 Kategorija:

Knygos ištrauka

<…> Užimti buvom ir dieną, ir naktį. Šaudymus keisdavo fizinio rengimo pratybos, sportavimą – taktikos pratybos, taktiką – dainavimas, dainavimą – kliūčių ruožas, po to prancūzų kalbos pamokėlės. Kai atrodydavo, kad jau viskas padaryta, pabaigta, paaiškėdavo, jog viskas tik prasideda. Naktį visas būrys dviem lygintuvais lygindavome uniformas. Kad būtų lygybė, kol pirmieji lygindavo, kiti darydavo atsispaudimus. Eilė po truputį judėdavo į priekį. Ketvirtą ryto uniformas lygindavo paskutiniai, o baigusieji solidariai jų laukdavo „kėdutės“ pozą kaitaliodami su atsispaudimais. Net kapralai jau tingiai skaičiuodavo atsispaudimus. Koridoriuje tikrąja to žodžio prasme telkšodavo prakaito balos. Ta akcija vadinosi uniformų lyginimas.

Dar viena kasdienė akcija – vakarinis patikrinimas. Seržantas kiekvieną suskaičiuodavo smarkiu smūgiu iš apačios tiesiai į saulės rezginį, o kapralas, eidamas išilgai rikiuotės paskui seržantą, dar perskaičiuodavo trumpu sutelktu smūgiu į ten pat. Laukiantiesiems skaičiavimo svarbiausia būdavo per anksti nepalinkti į priekį ir neiškvėpti oro siekiant amortizuoti smūgį, bent jau jo padarinius, nes čia pat grėsė perskaičiavimas, kuris, kaip ir skaičiavimas, visada būdavo dvigubas – skaičiuodavo tiek seržantas, tiek kapralas. Ir vėl šaudymus keisdavo fizinio rengimo pratybos, sportą – taktika, taktiką – dainavimas, dainavimą – kliūčių ruožas, po to prancūzų kalbos pamokėlės. Rutina nesikeitė, tik tapo įprastesnė. Kasdienėje veikloje po truputį rinkom taškus savo reitingams.

Reitingas – dabar labai madingas ir svarbus žodis. Reitingais politikai matuoja savo populiarumą, šalies galimybės skolintis irgi matuojamos pagal reitingus, o mūsų nacionalinės futbolo rinktinės šimtas dešimtoji vieta – taip pat reitingas. Televizijos, vaikydamosi reitingų, visiškai kvailas laidas pradėjo rodyti… Ko tik nepadarysi dėl reitingų.

Kastelėje mus irgi vertino reitingais. Už kiekvieną testą, aktyvumą, žinias ir t. t. gaudavom balus. Beje, nors dainos – svarbi Legiono tradicijų dalis, už tai balų neskirdavo, todėl po daugelio metų tik šypseną keldavo buvusių Lietuvos karo akademijos auklėtinių – karininkų pasakojimai, kaip jie akademijoje daugiausia balų sukaupdavo būtent dainuodami chore ir šokdami, o karinės disciplinos – vien ašaros. Aš savo liūto dalį taškų surinkau per taktines pratybas, bėgdamas, darydamas atsispaudimus, mokydamasis naujos kalbos, būdamas drausmingas etc., o už dainavimą buvau tik baudžiamas arba nebaudžiamas.

Reitingas lemia, ar toliau turėsi galimybę tarnauti ten, kur norėsi, ar nugrūs tave kur nors į užkampį. Stengiausi, kaip galėjau, bet, rodos, galutinėje reitingo suvestinėje buvau tik aštuonioliktas. <…>

 

<…> Kartais reitinguodavom vienas kitą neįskaitiniais balais – pagal smūgio ranka stiprumą. Kartą stovėjom prie šaudyklos, rikiuotėje pagal komandą ,,ramiai“. Komanda ,,ramiai“ reiškia, kad nebūtinai jautiesi ramiai: tavęs gali laukti visokių nemalonumų. Kažkas rikiuotėje šiek tiek sujudėjo ir, savaime aišku, tai neprasprūdo pro seržanto Pervės, akylai stebinčio iš po ryžų antakių, žvilgsnio. Jo jutikliai fiksuodavo visus nukrypimus nuo normos. Bene pirmą kartą tada jis nepradėjo rėkti ir taškytis seilėmis. Priėjo prie kitoje gretoje stovinčio legionieriaus ir kažką pašnibždėjo į ausį, tas linktelėjo galva, atseit, suprato. Supratingasis išėjo iš rikiuotės, perėjo į kitą gretą, sustojo prie suspurdėjusio legionieriaus, tikriausiai, kanadiečio, kurio pavardės nepamenu.

– Nusiimk akinius, – pasakė vieninteliam būryje ir tai tik per šaudymus akinius užsidedančiam kanadiečiui.

Tas oriai nusiėmė akinukus, įdėjo į futliarą, po to futliarą įsikišo į kišenę. Ir išsyk gavo smūgį kumščiu į skruostą. Nuo smūgio susvyravo, susilenkė, bet iškart atsitiesė. Mes, stovintys už jų, matydami tą reginį, veiksmą sekėm tik akimis, nejudindami galvų. Priekinėse gretose turėjo kliautis vien savo klausa ir sparčiai lavėjančiu šeštuoju jausmu. Pervė reginiu buvo patenkintas, bet liautis neketino:

– O dabar tu jam atgal!

Dar Pervei nepabaigus sakinio, kanadietis suprato ir sureagavo, jo ranka iššovė kaip staiga atsileidusi spyruoklė. Pirmasis smūgiuotojas susmuko, kanadietis gavo neįskaitinių reitingo taškų, pasiųsdamas žinutę visiems – nesiartink, nepriliesk, nukirsiu. Beje, ant mūsų paradinių uniformų rankovių prisiūtose emblemose puikavosi panašus, tik trumpesnis užrašas: NE PAS SUBIR (nesitrauk, nepasiduok). Kanadietis ne tik kad nepasitraukė, bet, vadui įsakius, efektyviai puolė – idealus karys.

Pervė krykštavo, priešakyje stovėjusieji visais savo jutimais bandė suprasti, kas vyksta jiems už nugaros, bet, manau, jiems labai trūko vaizdo. Kai Pervė nužingsniavo į rikiuotės priekį, vaizdas atsirado. Jis pašnibždėjo dar vienam į ausį ir tas nuėjo prie aukos. Trinktelėjo, bet tramdydamas jėgą, kad netraumuotų draugo. Draugas – adekvačiai atgal. Trečdalis būrio talžė vienas kitam snukius – jokių problemų, komandos puikiai vykdomos. Kai vienas iš tų, kuriam Pervė pašnibždėjo ausin, prisiartino prie mūsų monstro Tomeko Dudajaus, tas, nesulaukdamas smūgio, pats pradėjo raginti:

– Smūgiuok gi, greičiau, neabejok!

Anas ir smogė trečdaliu jėgos. Tomekas atsakė ketvirčiu pajėgumo: trečdaliu galėjo ir traumuoti. Reitingas kartais būna skausmingas, bet visada reikšmingas ir įsimena ilgam. Kiek metų praėjo – dvidešimt, o vis dar gerai atsimenu, tik kai kurie vardai ir detalės išsitrynusios, bet esmė išliko kaip postamentas.

Valėm kartą ginklus. Kapralas liepė laikytis absoliučios tylos. Kurie kalbėsis, vienas kitą turės bausti. Valom ginklus, o Rimas tyliai sako:

– Kaip norėčiau parūkyti!

Be abejo, kapralas išgirdo ir tiksliai identifikavo pašnekovus. Ir nors aš nė burnos nepravėriau, bet Rimo žodžiai buvo skirti man. Turėjom nubausti vienas kitą smūgiu į veido sritį. Reitingo taškų iš Rimo uždirbti nenorėjau. Tekštelėjau jam mergiotiškai, jis man atsakė tuo pačiu. Kapralas išvadino mus mergom ir kiekvienam trinktelėjo po parodomąjį smūgį: „Štai taip reikia smogti.“ Neįskaitiniai reitingo taškai atiteko jam.

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Legionas – mūsų Tėvynė”