Laiškai iš Varviškės
Ernestas Kuckailis

Laiškai iš Varviškės

6.00€

Knygoje per Dzūkijos krašto paprastų kaimo gyventojų aplinką, išgyvenimus ir kasdienybės įvykius pasakojama apie Lietuvos šaulių kovą likviduojant vadinamąją Varviškės „respubliką“ (1920–1923 m.).

Produkto kodas: VOX-132 Kategorija:

Knygos ištrauka

PIRMIEJI ŠŪVIAI

Jonas prabudo. Buvo visiška tamsa, nors akin durk. Dar net nepradėjo švisti, nors jautė, kad rytas čia pat. Tėtukas tikriausiai jau greit kels gyvulių šerti. Tik prabudęs Jonas negalėjo prisiminti, ką sapnavo, kažin koks nerišlus sapnas, apie nieką. Bet nuo kažko prabudo.

Dar mielai pamiegotų, tačiau nesisekė užmigti. Gulėjo minutę, dvi, penkias užsimerkęs ir niekaip negalėjo pasinerti į sapnus.

Už lango pasigirdo garsai, pradžioje visai neaiškūs. Netrukus Jonas suprato – arkliai! Tai arklių kanopų garsas. Po velnių! Kas galėtų tokiu metu arkliais jodinėti po kaimą? Buvo aiškiai girdėti, kad ne vieno raitelio kanopos muša į kelią. Kaip staiga tie garsai atsirado, taip greitai nutolo ir išnyko. Joną apėmė nerimas. Net galėjo girdėti, kaip plaka širdis. Buvo visiškai aišku – čia ne arielkutės prisiragavę kaimo bernai siaučia. Čia arba lietuviai pasieniečiai, arba lenkų „razbaininkai“. Bet jei pastarieji… Garsai nutilo, tai gal ne Vilkanascrus puola? o gal visai net ne lenkai, be reikalo nuogąstauja…

Nors garsai ir nurimo, miegas visiškai išsilakstė. Jonas atsikėlė, skubiai užsimovė kelnes, sugraibė po lova šautuvą, amunicijos diržą su sidabru šviečiančia vokiška sagtimi ir tvirtai prisegtomis šovininėmis. Dėl visa ko. Kas dabar žino, kas ten už lango vyksta?

Išgirdo, kad namie pabudo ne vienas. Netrukus prasidarė durys ir pasirodė tėvulio siluetas.

– Jonuli?..

– Ko, tėvuli?

– Nemiegi? – tėvulis kiek pagalvojo. – Girdėjai?

– Girdėjau, kažkas jodinėja, jei tu apie tai…

– Lenkai! Matiau pro langų, nesumilinau. Cikrai lenkai! Kad juos kur… Dzidziasalio pusėn nujojo.

– Velnias… Gerai, kad ne ant mūs…

– Apsaugok, Viešpatie! – persižegnojo tėvulis.

Abu kurį laiką tylėjo. Tėvulis dabar tik pamatė iš po lovos ištrauktą Jono amuniciją. Vėl pakėlė akis į sūnų ir tylėjo, tarsi dvejodamas tuo, ką nori pasakyti.

– Jonai, Jonuli… Turi bėgc in Leipalingį, pranešc. Raikia graitai rinktc žmones, Dzidziasalį ratavoc. Cikrai bus ty bėdos, oi bus…

Jonui regis staiga prašviesėjo akyse. Dar prieš minutę buvo sutrikęs, netgi truputį supanikavęs ir visiškai nežinojo, ką daryt. Dabar staiga tapo viskas aišku – imti ginklą, bėgti Leipalingin, į mokyklą, kur gyveno būrio vadas, ir kuo skubiau pranešti apie padėtį.

Jonas skubiai apsirengė kailinukus, užsimaukšlino kareivišką kepurę – vienintelį karišką atributą ir standžiai užsegė diržą per juosmenį. Jaudinosi. Pakėlė šautuvą, atidarė spyną. Pirštai truputį virpėjo, suėmė vieną kabę šovinių ir sustūmė dėtuvėn. Uždarė spyną, blizgantis šovinys įslydo vamzdin. Ginklas parengtas. Įjungė saugiklį. Tėvulis stovėjo šalia ir stebėjo visus sūnaus veiksmus tylėdamas. Staiga, kai sūnus jau buvo pasiruošęs, sugriebė jį tvirtomis darbų užgrūdintomis rankomis ir apkabino. Tada paleido, paplojo per pečius. Tėtulis jau labai seniai taip nebuvo apkabinęs sūnaus. Neslėpė jaudulio, tyliai pratarė kiek drebančiu balsu:

– Aik, Jonuli, pasiskubyk… Cik būk atsargus, saugokis. Būk labai atsargus, girdzi?..

– Tėvuli, viskas bus gerai, žinau, kų raikia daryc, – dabar jau ramino tėvulį Jonas. Atrodė dabar netgi ramesnis už labiau susijaudinusį tėvulį. Jautėsi labai vyriškas ir subrendęs, darantis kažką itin svarbaus ir reikšmingo. Jau nekantravo dumti pro duris.

Išbėgęs į kelią pilnais plaučiais įkvėpė šalto ir gaivaus, kiek drėgnoko oro. Kambaryje su tais kailinukais jau buvo pradėję darytis karšta, o dar jaudulys prisidėjo. Nuo vartelių pasileido bėgte Leipalingio pusėn. Netoli, vos keli kilometrai. Daugiausia pusvalandis ir bus vietoje.

Nenubėgo nė kilometro, kaip už nugaros pokštelėjo šūvis. Antras, trečias, ketvirtas. Tada nurimo. Taip, tai tikrai Didžiasaly! Jei iki šios akimirkos dar kažkiek abejojo tuo puolimu, tai dabar visos abejonės išgaravo kaip vėjui pūstelėjus. Lenkai tikrai šaudė! Į ką?

– Stok! Stok! Kur velnias neša?! – išgirdo Jonas prie pat kelio. Čia buvo pati pamiškė. Akimirksniu sustojo laikydamas šautuvą rankoje.

– Jonas, Jonas aš! – Jonas apsidžiaugė išgirdęs lietuvišką šneką. Savi, jis tikrai ne vienas.

– Ataik čionai, pasakok, kur laki kap ingeltas! – balsas Jonui pasirodė pažįstamas. Atrodė, kad jį pašnekovas taip pat jau pažino ir dabar truputėlį šaiposi. Priėjęs arti, pirmoje ryto prieblandoje pamatė jau ne kartą matytą šaulį, su kuriuo šiaip nesibičiuliavo ir niekada nesikalbėjo, tik puikiai prisiminė iš visų susitikimų šaulių sueigoje.

– In Leipalingį bėgau, pranešcie… – bandė paaiškinti sutiktajam. Šalia matė dar tris šaulius, visi ginkluoti ilgais šautuvais, vienas net buvo durtuvą pritvirtinęs.

– Tai jau pranešta, dėkis prie mūsų. Saugosim kelių, kad velniai Laipalingin nenulėktų.

– Aišku… – atsikvėpė Jonas po bėgimo. Gal ir gerai, nereikėjo taip toli bėgti, liks čia, arčiau namų. Jei kas, tai ir pareiti vienas juokas.

Dabar Didžiasalio pusėj sutratėjo visa eilė šūvių. Pradžioje nuaidėjo tik keli, po to prasidėjo tikra kanonada. Po kelių minučių šaudymas liovėsi. Visi keturi šauliai klausėsi ausis ištempę, tylėjo ir netarė nė žodžio. Kas ten per susišaudymas? Jonas pažinojo, tiesa, ne artimai, keletą šaulių iš Didžiasalio – Antaną ir Juozą. Pastarasis jo bendraamžis, gražiai nuaugęs, tvirtai sudėtas vaikinas, tikriausiai visų merginų numylėtinis, gražus šviesiaplaukis bernas. Jokio milicijos pareigūno ar kokio pasieniečių posto ten nebuvo. Ir jei Leipalingio būrys dar nenuvyko, tai su kuo lenkai kovoja? Negi tie keli kaimo šauliai ryžosi priešintis ir atvirai kovoti? Drąsu…

Netikėtai nuo Leipalingio pasigirdo raitelio žirgo kanopos. Šuoliais lėkė jų pusėn. Jono pašnekovas žengė ant kelio ir atstatė šautuvą raitelio pusėn. Pirmoje šviesoje Jonas pažino Viktoro siluetą.

– Viktorai! – nevalingai, apimtas džiaugsmo, kad pamatė artimą bičiulį, sušuko Jonas.

– Vyrai, nėr laiko šnekom! Pirmyn, kiek kojos neša, iki kryžkelės in Dzidziasalį. Pro ty nei vienas velnias neturi prasmukc! Būrys jau skubinas ratavoc pro Juodų Bilsų, tuoj bus vieton! Pirmyn!

Niekas net nebandė diskutuoti. Visi pasileido bėgte iki Vilkanastrų. Jonui buvo keisčiausia, kad vėl bėgo pro savo kiemo tvoras. Sankryža buvo čia pat. Pasijuto pranašesnis už kitus, nes puikiai pažinojo kiekvieną kampelį.

– Vyrai, biskucį paėjėkim link Dzidzasalio, – mostelėjo ranka išilgai šalutinio kelio.

Niekas neprieštaravo. Visi tik džiaugėsi, jog kažkas imasi iniciatyvos vadovauti. Tokiose situacijose itin svarbu, kad atsirastų lyderis, kuris žino, ką daro, arba bent jau taip atrodo, kad žino. Šiuo atveju ten, tolėliau, nebebuvo sodybų tvorų ir pastatų, buvo patogiau stebėti.

Vos užėmė patogias pozicijas prie kelio, tarp jaunų pušaičių, Didžiasalio pusėje nuaidėjo keletas skardžių šūvių. Ryto tyloje jie atrodė labai garsūs ir artimi. Į tuos kelis šūvius, regis, atsakė visas tuzinas šautuvų. Tylą užpildė šautuvų tratėjimas. Jonas, atrodė, netgi girdėjo kelis tolimus šūksnius. Kas stovėjo, kas rūkė, dabar visi be jokios komandos sugulė pakelėje ir laukė priešais save pasiguldę parengtus šautuvus. Prasidėjusi prieš minutę šūvių kanonada pritilo, poškėjo tik pavieniai šūviai, garsiau ir tyliau. Matyt, šaudė skirtingose kaimo vietose.

Ant kelio kurį laiką buvo visiškai ramu. Ir kai jaunuoliai jau patikėjo, kad juos čia įkurdino visai be reikalo, pasigirdo arklio kanopų stuksenimas smėlėtu keliu. Jis sparčiai artėjo ir pirmoje ryto šviesoje jau galima buvo įžiūrėti siluetą. Kas galėtų joti iš tos pusės? Tikriausiai ne savas. Juk Viktoras apsisukęs nušuoliavo Leipalingio kryptimi. Raiti buvo ir lenkai, tad Jono net mažiausias raumenėlis įsitempė belaukiant. Kai siluetas priartėjo, jis pasirodė dvigubas. Jojo du raiteliai, vienas už kito, leido žirgus šuoliais, tarsi kas vytųsi.

Vienam iš jaunuolių neišlaikė nervai, iššoko ant kelio su atstatytu ginklu visa gerkle rėkdamas: „Stok!“ Raiteliai staiga metėsi nuo kelio ir pasileido per laukus Dulgininkų link. Dabar jau visi keturi šauliai pašoko ant kojų ir priglaudė šautuvų buožes prie peties. Jonas skubiai nusitaikė, kol dar galėjo matyti taikinį, ir staigiai paspaudė nuleistuką. Pajuto smūgį į petį ir skardų šūvį. Jis buvo toks garsus, kad net ausyse spengė ir suskaudo. Šalimais trinktelėjo dar keli, kitų šaulių, šūviai. Atrodė, vienas raitelis tuoj kris nuo arklio. Jonas drebančiomis rankomis karštligiškai pertaisė šautuvą ir pridėjęs prie peties paspaudė dar kartą. Raiteliai po dar kelių šūvių dingo už Vilkanasrų trobų. Nebuvo jokio vėjelio ir kvepėjo sudegusiu paraku su lengvu amoniako prieskoniu. Taikiniams dingus, Jonas nuleido šautuvą. Adrenalino persotintas kraujas kaitino kūną, buvo karšta kaip birželį. Širdis daužės ir rankos truputį virpėjo. Stengėsi visomis išgalėmis atrodyti ramus, kad šalimais esantys nepalaikytų jo silpnavaliu, įsibaiminusiu ir niekam tikusiu kariu. Tuoj nurimo pamatęs, jog bendražygių akys ne ką mažesnės ir jie akivaizdžiai jaučia tą patį.

O Didžiasalio pusėje pavieniai šūviai poškėjo dar visą valandą. Visiškai prašvito, kaimo žmonės jau ir gyvulius pašėrė, ir prie pusryčių stalo susėdo, o jie vis dar stypsojo tame poste prie kelio. Daugiau čia nepasirodė niekas – nei lenkas, nei lietuvis. Darėsi nuobodu, adrenalinas nuslūgo, o skrandis pradėjo reikalauti maisto. Vyrai susibičiuliavo, pradėjo laidyti juokelius. Dar po valandos mindžikavimo su užkabintais ant pečių šautuvais, ėmė nerimauti ir piktintis, kad jų niekas neinformuoja apie įvykius, nepakeičia. Pradėjo netgi spėlioti, o gal jie čia palikti užmaršty, gal Didžiasaly tuščia – nei lenko, nei lietuvio, tik jie čia stypso kaip kvailiai vidury kelio. Jau ir skrandžiai gerokai urzgė, juk nuo ryto nieko burnoje neturėjo.

Vis dėlto jų nepamiršo. Įdienojus ant kelio vėl pasirodė tas pats gerai pažįstamas raitelio siluetas.

– Ei, vyrai, kap laikotės?! – linksmai šūktelėjo susitraukusiems nuo šalčio kovotojams raitelis.

– Kas ty per pekla daros? – į klausimą klausimu atsakė Jonas.

– Pekla ty buvo, dabar jau lenkai išvyci. Urbonas žuvo gyndamas kaimų.

– Amžinų atilsį… Juozas? – sužiuro į Viktorą Jonas.

– Tep, – šypsena dingo nuo Viktoro veido. Dabar jis tapo pilkas ir sustingęs, kaip ir šių nuo šalčio sustypusių šaulių.

– Rupūžės… prašvokštė pro dantis kažkuris iš Jono bendražygių.

– Jų keturis nudėjom… Gavo velniai in kaulus. Vyrai, turiu nurodzymų iš vado. Žinau, kad cia jum atrodo labai kvaila, bet gavau nurodzymų šitų kryžkelį saugoc iki atskiro nurodzymo. Pakeisc jūs neturu kuom. Jei yra raikalas, galit atsitraukc trumpam, bet du būtinai lieka posti. Ar turit klausimų?

Vyrai tylėjo.

– Raportuokit apie įvykius, ar kų nors matėt?

– Tep, tep! – tuoj atgijo Jonas. – Švintanc ca nuo Dzidzasalio buvo du lenkai raiteliai. Mes juos apšaudėm, nulėkė Dulginykų pusėn.

– Viskas?

– Tep, viskas.

– Gaila, kad nenupylėt, velnių… Mokysimės taikliau šaudzyc! – mirktelėjo akimi Viktoras ir apsukęs arklį pasileido ristele Didžiasalio pusėn.

Po vienos surūkytos pypkės, kurios dūmo aromato pabandė ir Jonas, jis pasiprašė, kad jį išleistų iki čia pat esančių namų. Vyrai maloniai sutiko, tik jei grįš ne tuščiomis rankomis. Taip sutarus, Jonas skubiu žingsniu pasuko namų link.

– O, Viešpatie! Ačiū Dzievui, gyvas! – motulė puolė prie sūnaus vos šiam įžengus pro duris. Ašaros sublizgėjo jos akyse.

– Gyvas, sveikas, – kukliai šypsojosi sūnus.

– Oliau, Oliuk! Pašauk tėvulį, Jonulis grįžo, – šūktelėjo jaunesniajam broliui.

Tas tuoj iškūrė pro duris. Po akimirksnio jau abu su tėvuliu įvirto kambarin. Jonas vos spėjo šautuvą atremti į sieną ir kailinukus nusimesti.

– Dėkui Dzievui, sveikas! – tėvulis dabar nepuolė glėbesčiuotis, kaip ryte, bet šypsojosi, regis, visu kūnu.

Šeimoje jautėsi didžiulis džiaugsmas, kad Jonas grįžo. To niekada iki šiol nėra buvę. Šiandien buvo ta diena, kai visa šeima pajuto ypatingą vienas kito svarbą, ypatingą meilę ir rūpestį.

 

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Laiškai iš Varviškės”