Išpardavimas!
Karas be gėlių
Robert Kershaw

Karas be gėlių

7.24€ 6.50€

Remdamasis vokiečių dienoraščiais, pokariniais atsiminimais, laiškais, slaptomis SS bylomis ir kitais šaltiniais, autorius apžvelgia „Barbarosos“ operaciją (1941-1942) daugiausia iš paprastų vokiečių kareivių ir jaunesniųjų karininkų perspektyvos. Išsamiai nagrinėjami ligi šiol menkai įvertinti veiksniai, nulėmę šios kampanijos baigtį. Prieš skaitytojo akis atsiveria įspūdinga ir plati kampanijos panorama, nuausta iš kampanijos dalyvių asmeninių atsiminimų ir autoriaus istorinės bei profesionalios karinės analizės.

Baigęs istorijos studijas Redingo universitete, autorius 1972 m. įstojo į britų parašiutininkų pulką, kur išsitarnavo iki pulkininko laipsnio. Studijavo Vokietijos Führungsakademie Hamburge, kelis metus praleido NATO ir Bundesvere. Dalyvavo misijose Šiaurės Airijoje ir Bosnijoje, taip pat Persijos įlankos kare.

Produkto kodas: Vox-110 Kategorija:

Knygos ištrauka

1941 m. birželio 21-oji, šeštadienis

Jaunas puskarininkis pakėlė akis nuo laiško. Šiltas Lietuvos lygumų vėjelis švelniai glostė jo skruostą. Oras buvo tvankus ir kaitrus. Jis rašė toliau:

Jaučiu, kad rytoj arba poryt nutiks dalykų, priversiančių pasaulį krūptelėti ir vėl atkreipti dėmesį. Negana to, įtariu, jog tie įvykiai neaplenks nė manęs. Tikėkimės, kad netolima ateitis dar žingsniu priartins mus prie galutinės pergalės.

Jo dalinys, 6-oji pėstininkų divizija (1), buvo viena iš 120 divizijų, dislokuotų prie demarkacijos linijos, nutįsusios nuo Suomijos įlankos iki Juodosios jūros. Milžiniška gausybė – maždaug trys milijonai – kareivių gyveno laukimo nuotaika.

Leitenantas Hermanas Vicemanas (Hermann Witzemann), dvidešimt šešerių metų būrio vadas, sėdėjo tarp savo vyrų palapinių stovykloje, pasislėpusioje girioje greta Bugo upės netoli sovietų tvirtovės – Brest Litovsko. Graži vasaros diena linko į pabaigą. Gaiviame vakaro vėjyje ėmė banguoti pušys. Pro šakas skverbėsi saulės spinduliai. „Mėlynas dangus virš galvos gaubia tarsi palapinė“, – pastebėjo jis. „Esame išvakarėse svarbių įvykių, – rašė jis savo laiške, – kuriuose ir man lemta dalyvauti.“ Nežinomybė kėlė nerimą. „Nė vienas nežinome, ar tame, kas laukia, išgyvensime.“ Karas atrodė neišvengiamas. Nauja kampanija turėjo netrukus prasidėti, bet kur? Visur tvyrojo įtampa prieš mūšį: „Po ilgų pokalbių, galvos laužymo ir abejonių nusiraminome ir atsipalaidavome. Kaip visada, nuo paskutinio žodžio, galėjusio sukelti nesutarimų, susilaikėme“ (2)

Italis Gelceris (Ital Gelzer), įsikūręs šiaurėliau „daugiaspalviame palapinių miestelyje po aukštomis pušimis“, jautėsi patenkintas. Būdamas žvalgybos būrio vado svečias, savo palapinėje galėdavo atsistoti visu ūgiu. „Labai patogu, kai reikia apsirengti“, – pastebėjo. Šviečiant žibintui, grindis turinčioje palapinėje naktimis būdavo gana jauku, jei tik temperatūra nenukrisdavo per žemai. Daug reiškė, kad jis galėdavo prieiti prie žemėlapių. Jie duodavo užuominų apie būsimuosius įvykius. Gandų sūkuryje žinios kareiviams visada imponuodavo. „Dabar mūsų naudojamo žemėlapio visas pakraštys mirga strėlėmis, rodančiomis Lembergo [Lvovo] kryptimi“, – parašė jis laiške. Daugiau mažai kas buvo galutinai aišku. Vakarais tarp stovyklos laužų lūpine armonikėle jis grodavo šveicariškas melodijas. Kaip ir daugelis kitų, mūšio išvakarėse vis galvodavo apie artimuosius. „Prisimenu jus visus, pabirusius po įvairias vietoves, – parašė, – ir tikiuosi, kad galiausiai vieną dieną po karo ateis metas, kai bus galima galvoti apie kitokią ateitį, negu patyrė mūsų tėvai.“ Priverstinė neveikla erzino. „Niekada taip ilgai nesu ko nors laukęs, kaip pastarosiomis dienomis?“ – tęsė jis. Gandas vijo gandą. „Atėjo žinių apie sutartį su Turkija; jei tai būtų Rusija, tai irgi priimčiau pagal šūkį credo quia absurdum (tikiu, nes absurdiška)“. Gelceris savo korespondenciją užbaigė sąmokslininkiška gaida. „Kai skaitysite šias eilutes, visi jau daug žinosime. Išžygiuojame šįvakar“ (3). Jis nežinojo, kad strėlė žemėlapyje rodė jo būsimą galutinio poilsio vietą – Borisyčojų į šiaurę nuo Lvovo. Po keturių dienų jis žuvo.

Leitenantas Vicemanas stengėsi nusiteikti ateinančiam konfliktui. Jo laiškai liudija jį buvus idealistą ir kartu religingą žmogų:

Dievas Tėvas tesuteikia man jėgos, tikėjimo ir narsos tarp zvimbiančių kulkų, sproginėjančių artilerijos sviedinių ir bombų, jaučiant priešo tankų atakų bei atslenkančių dujų siaubą. Dėkoju už meilę. Teesie tavo valia.

Jis neišgyveno pirmųjų 24 valandų (4).

Iki operacijos, apie kurią dar nė neužsiminta, imtąsi nepaprastų slaptumo priemonių. Kitaip ir negalėjo būti. Juk prie 800 km ilgio Rusiją ir Vokietiją skiriančios demarkacijos linijos Lenkijoje telkėsi septynios armijos. Pajudėti ruošėsi keturios tankų grupės ir trys liuftvafės oro laivynai: 600 tūkst. transporto priemonių, 750 tūkst. arklių, 3580 tankų ir savaeigių pabūklų, 7184 artilerijos pabūklai ir 1830 lėktuvų (5). Du darbininkai, stebėję vokiečių veiklą aplink Maringleno pakilimo ir nusileidimo taką Lenkijoje, jau įspėjo galimą priežastį. 1940 m. žydus ir lenkus prievarta suvarė tiesti pakilimo ir nusileidimo takų. Pasak Jano Ščepaninko (Jan Szcepanink), „dariau viską, ką man įsakydavo. Paliepdavo važiuoti į mišką rąstų – važiuodavau. Gavęs nurodymą gabenti statybines medžiagas barakams, gabendavau.“ Pastangos užmaskuoti tai, kas statoma, kėlė niūrių minčių.

Užbaigę pakilimo ir nusileidimo taką, vokiečiai leido jam užželti žole ir ant jo ganyti galvijus. Jis ir priminė labiau ganyklą negu aerodromą. Visur augo balti dobilai. Angarai buvo iš medžių rąstų, suvarytų į žemę. Viršuje kabėdavo viela ar žalias tinklas, užklotas lapija. Kai lapai sudžiūdavo, juos pakeisdavo šviežiais.

Vien Lenkijos rytuose pastatyta per 100 aerodromų ir 50 atsarginių takų. Ščepaninkas ir jo draugas Dominikas Strugas (Dominik Strug), matydami visa tai, iliuzijų nepuoselėjo. Abu tikino, jog „visi žinojo, kad ruošiamasi karui su Rusija“ (6).

Birželio pradžioje vyresniojo leitenanto Zygfrydo Knapės (Siegfried Knappe) artilerijos baterija atvyko į Rytprūsius. Per pratybas Prostkeno apylinkėse netoli Rusijos sienos Knapė ir kitų baterijų vadai paraginti išstudijuoti žemėlapį ir „surasti geriausias pozicijas pabūklams, jei būtų atakuojama Rusija“. Jų bataliono vadas reikalavo tai padaryti „kruopščiai“. Paklausus, o kaip su Vokietijos ir Rusijos nepuolimo sutartimi, patikinta, jog tai „tik pratybos“. Pozicijos buvo prideramai surastos. Tada baterijų vadams liepta pasirūpinti, kad civiliniais drabužiais aprengti kareiviai pakrautų į vežimus ir į paskirtas pabūklų pozicijas nugabentų 300 artilerijos sviedinių. „Jūsų vyrai turi atrodyti kaip ūkio darbus dirbantys ūkininkai, iškrauti šaudmenys užmaskuotini“, – nurodė bataliono vadas. Baterijų vadai suprato, ką tai reiškia. Vienas iš jų pasiteiravo: „Kada ketiname įsiveržti, majore?“ Bataliono vadą, aiškiai dirbusį griežtomis saugumo sąlygomis, klausimas labai sutrikdė. „Tai visiškai hipotetinė situacija. Bet turime stengtis, kad viskas atrodytų kuo realiau,“ – atsakė jis. Civiliniai drabužiai buvo pasiskolinti iš vietos ūkininkų šeimų, o šaudmenys paslėpti išžvalgytose pozicijose po žabais (7).

Tankai pasienio link artėjo dengiami tamsos. 1-osios tankų divizijos priešakinės dalys iš garnizono Cintene (Zinthen) netoli Kenigsbergo (Königsberg) išvyko birželio 17-ąją. Judėti liepta tik naktimis. Medžiotojais ir ūkininkais persirengusių karininkų žvalgybos komandos jau pirma buvo atidžiai apžiūrėjusios buvusią Vokietijos ir Lietuvos sieną. Vos visa divizija susitelkė savo susitelkimo rajonuose, bet koks judėjimas šarvuotomis mašinomis uždraustas (8). Eilinis Albrechtas Linzenas (Albrecht Linsen), gyvenęs užmaskuotoje stovykloje netoli Valdovos ant aukšto vakarinio Bugo upės kranto, prisiminė, jog „bet kurią veiklą už barakų ribų reguliavo griežtos maskavimosi taisyklės“; tarnybinės pareigos atlikinėtos medžių priedangoje. Rutina tęsėsi – be entuziazmo, tačiau „lydima augančios įtampos“ (9). Visi jautė, jog kažkas bręsta, tačiau nieko tikslaus nežinojo. Gerhardas Gercas (Gerhard Görtz), dar vienas pėstininkas, svarstė:

Apie birželio 20-ąją supratome, jog galimas karas su Rusija. Toks jausmas tvyrojo ore. Uždrausta kurti laužus, nė vienam neleista vaikščioti pasišviečiant prožektoriumi ar kelti kokio nors triukšmo. Mažų mažiausia žinojome, kad netrukus prasidės nauja kampanija (10).

Meilės kupini laiškai iš namų rodė, kad ten dar menkiau nutuokiama, kas vyksta. Viena žmona parašė savo vyrui Heincui:

Ar tu didelėse pratybose? Vargšelis. Na, tikėkimės, kad netrukus galiausiai stos ilgai lauktoji taika, ir mes galėsime būti vyru ir žmona arba dar geriau – mama ir tėčiu (11).

Birželio 21-ąją grandinis Erichas Kubis (Erich Kuby), ryšininkas, užrašė į savo dienoraštį: „Budžiu ir mažai kas vyksta.“ Jo turėtame laikraštyje Die Frankfurter Zeitung, vos savaitės senumo, ko nors nauja nebuvo. Kubis numanė, kas gali nutikti, tačiau trūko patvirtinimo. Įdomu, kad tą pačią popietę kapelionas pradėjo atlikinėti apeigas (12).

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Karas be gėlių”