Jei išgyvensit
George Wilson

Jei išgyvensit

5.50€

Amerikiečių leitenantas, vadovavęs vienai iš 4-osios pėstininkų divizijos kuopų, pasakoja apie savo kovos kelią nuo Normandijos iki Zygfrydo linijos didžiausiuose Vakarų fronto mūšiuose 1944–1945 m. Kovodamas pirmose gretose, dalyvavo Sąjungininkų prasiveržime prie Sen Lo 1944 m. liepą, drauge su savo divizija įžengė į Paryžių, vėliau iki pat Zygfrydo linijos persekiojo atsitraukiančius vokiečius. Čia autoriui ir jo kariams teko dalyvauti žiauriame Hiurtgeno girios mūšyje ir patirti sukrečiamų nuostolių. Atitraukta atsigauti į ramesnę fronto atkarpą, jo vadovaujama kuopa atsidūrė tiesiai skersai kelio vokiečiams, 1944 m. gruodį pradėjusiems puolimą per Ardėnus. Atlaikęs išbandymus, autorius 1945 m. vasarį buvo sužeistas iš naujo šturmuodamas Zygfrydo linijos gynybinius įtvirtinimus. Tuo metu iš bendražygių, drauge su juo pradėjusių savo kovos kelią Normandijoje 1944 m liepą, savo kuopoje jis buvo likęs paskutinis.

Knygoje gerai atsispindi amerikiečių kovos veiksmai bei nedidelių dalinių taktika paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais Vakarų fronte, autoriaus išgyvenimai ir emocijos.

Produkto kodas: VOX-122 Kategorija:

Knygos ištrauka

Hiurtgeno giria, 1944 m. lapkritis

Kitas rytas išaušo giedras ir šaltas. Aš pirmą kartą vadovavau kuopos puolimui. Pagal planą priešakinis būrys kirto „G“ kuopą iki išeities linijos ir, kontroliuojamos radijo ryšiu, „E“ ir „F“ kuopos vienu metu pajudėjo į ataką.

Nusekiau paskui savo 2-ąjį būrį skersai kelią iš šiaurės į pietus, į tankų mišką. Maždaug už šimto metrų kažkas pradėjo neduoti ramybės, todėl išsitraukiau žemėlapį ir pasitikrinau mūsų buvimo vietą. Laimė, kad taip pasielgiau, nes žemėlapis rodė, kad esame ne dešinėje priešgaisrinio tako pusėje, bet kairėje, vadinasi, „E“ kuopos zonoje. Tai reiškė, kad stumiame „E“ kuopą kairėn į raižytą daubą.

Dabar visa kuopa turėjo pasisukti piečiau, kad grįžtume į dešinę tako pusę, kur ir turėjome būti. Radijo ryšiu nurodžiau priešakinio būrio vadui nedelsiant pastumti savo vyrus į dešinę priešgaisrinio tako pusę ir tada palei jį eiti į priekį iki mūsų galutinio tikslo. Jis patvirtino supratęs įsakymą, o mes sustojome laukdami jo manevro.

Po kelių akimirkų pamačiau priešakinį būrį lyg pabaidytą elnią strimgalviais dumiantį mūsų link. Kai jie pakankamai priartėjo, iššokau priešais, pamojavau rankomis ir liepiau čia pat sustoti. Buvau taip supykęs, kad prieš juos būčiau galėjęs panaudoti savo šautuvą, ir tai tikriausiai matėsi, nes visi vyrai sukrito ant žemės arba pasislėpė už medžių kamienų ir žvelgė ten, iš kur atbėgo.

Priėjau prie pat vyriausio kario, kokį pamačiau, ir vos nespjaudamas jam į veidą, paklausiau, ką jis galvoja taip elgdamasis, – bandyti sukelti panišką bėgimą?! Pakėlęs balsą, pareiškiau, kad geriau nebandytų be leidimo dar kartą trauktis atgal. Priešakyje negirdėjau priešo veiksmų, tad paklausiau, kodėl pradėjo bėgti. Jis atsakė, kad jie susidūrė su priešo tanku ir pasitraukė, kad galėtų smogti artilerija.

Jei jau taip, įsakiau leitenantui Koldvelui (Caldwell), mūsų priešakiniam artilerijos stebėtojui, grįžti su vienu iš vyrų į tą vietą ir į tanką nukreipti artileriją.

Kol jie buvo pasišalinę, pradėjau patikrinimą ir greitai pastebėjau, kad trūksta kuopos galinių padalinių. Paprastai juos paskui likusią kuopą vesdavo kuopos štabo viršininkas, tačiau mes jo neturėjome. Kareiviai turėjo sekti patys, bet, atrodo, nelabai norėjo. Taigi grįžau iki kelio, kirsto anksčiau, ištraukiau vyrus iš sprogimų išraustų duobių, kuriose jie slėpėsi, ir pasiunčiau prie pagrindinės kuopos dalies, vis dar stovinčios ten, kur palikau.

Manęs nebuvo vos penkiolika minučių, tačiau jos daug kainavo. Geras, jaunas raudonplaukis jaunesnysis leitenantas, vadovavęs 2-ajam būriui, gavo kulką tarp akių. Jis, žinoma, nesužinojo, kas nutiko. Štai taip, ką tik grįžęs iš ligoninės, pačią pirmą dieną krito priešakinėse linijose, net nepamatęs vokiečio.

Vis tebebuvome neteisingoje pozicijoje. Netekęs visų karininkų, vadovauti dviem atakuojantiems būriams paskyriau štabo seržantus Servatą ir Seltserį. Leitenantas Koldvelas, priešakinis stebėtojas, per tą laiką pranešė, kad „siautėjantis“ tankas tėra virš kelmo išsikišęs rąstas. Jis kikeno, tačiau aš buvau praradęs bet kokį humoro jausmą.

Įsakiau dviem priešakiniams būriams atakuoti į dešinę, kol kirs priešgaisrinį taką, ir tada pasukti į kairę arba į rytus, ir tęsti puolimą. Aukštumoje netoli tako gerai įsikasę vokiečiai iš šautuvų ir kulkosvaidžių atidengė smarkią ugnį. Buvo drėgna ir apsiniaukę. Kurtinantys šautuvų šūviai bei nesibaigiantis kulkosvaidžių tratesys užgulė jusles. Šalia švilpavo kulkos, kartais pakeldavusios į orą žemės ar nulauždavusios šakelių, kartais dzingtelėdavusios į šalmus arba timptelėdavusios už drabužių. Nuo karštligiško susijaudinimo žliaugė prakaitas.

Visi vienu metu kritome ant žemės ir dabar nė vienas negalėjome pajudėti. Mūsų padėtis atrodė beviltiška. Šliaužiau pirmyn, kol nusigavau iki artimiausio būrio vado ir paliepiau išjudinti savo vyrus „ugnies ir judėjimo“ manevru. Tai buvo lėta ir skausminga, tačiau vienintelė išeitis, nes artileriją panaudoti buvome per arti.

„Ugnis ir judėjimas“ yra senas karinis metodas, kai keli vyrai kelis metrus šliaužia arba metasi į priekį iki kitos priedangos, o visi kiti priešą įnirtingai apšaudo, kad tas negalėtų atsikvėpti. Tada kita grupė stumiasi į priekį, kol likusieji dengia ją ugnimi. Būrio vadas reguliuoja eismą. Amunicijos sąnaudos būna didžiulės, ir tai tikriausiai yra vienas iš sunkiausių darbų, tenkančių pėstininko daliai. Nuostoliai kartais irgi būna nemaži.

Iš tiesų savižudiška pasilikti ten, kur tave gali pasiekti priešo ugnis. Vienintelė tikrai saugi išeitis – stumtis į priekį ir nuvyti priešą. Laimingiesiems pavykdavo būti sužeistiems pakankamai rimtai, kad galėtų atsidurti ligoninės patogioje lovoje su trimis karštais maitinimais per dieną. Paprastai žmogui prireikia kelių sekundžių suvokti, kad jis sužeistas. Pirmiausia užlieja didelis pasitenkinimas, kad garbingai atliko savo darbą, bei milžiniškas palengvėjimas, kad visa tai kuriam laikui baigėsi. Ypač jei sužeidė lengvai.

Tą akimirką mano vyrai negalėjo pajudėti dėl vieno atkaklaus kulkosvaidžio nepasiekiamame bunkeryje, todėl parsigavau į savo 60 mm minosvaidžių skyrių. Puskarininkiai, vadovavę šiam skyriui, buvo sužeisti ar žuvę ir dar nepakeisti, tad vieno eilinio paklausiau, ar jis moka šaudyti iš minosvaidžio. Jis atsakė, kad nėra tikras, tačiau pabandys. Parodžiau jam taikinį medžių guote priešakyje už šimto penkiasdešimties metrų, ir jis su kovos draugais paleido miną. Šūvis nubloškė minosvaidžio vamzdį atgalios, pasiuntė miną tiesiai virš galvų ir privertė mus pulti į priedangą. Jis buvo pastatęs minosvaidį šūviui beveik vertikaliai į viršų: tai reiškė, kad mina nukris gana arti minosvaidžio.

To man pakako, tad pasukau ieškoti leitenanto Koldvelo. Jis sugebėjo nukreipti kelis 105 mm patrankų šūvius, tačiau atsisakė smarkaus apšaudymo, nes buvome per arti taikinio. Pastarųjų sviediniai, taip pat vos nepataikiusios šautuvinės granatos privertė vokiečių kulkosvaidžio komandą apsigalvoti ir pasitraukti.

Tuo metu ėmiau suvokti mūsų padėties rimtumą ir nusprendžiau informuoti pulkininką Kenaną. Labai atsargiai radijo ryšiu jam paaiškinau, kad nebeturiu karininkų, daugėja evakuotinų sužeistųjų, beveik baigiasi šaudmenys. Pasakiau, kad neįsivaizduoju, kaip tokiomis sąlygomis galime tęsti įnirtingai besiginančio priešo lemiamą puolimą. Man atrodė, kad esu visiškai bešališkas – tiesiog vardiju plikus faktus ir manau, jog mano įvertinimas teisingas.

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Jei išgyvensit”