Būtent Toks Karas
T. R. Fehrenbach

Būtent toks karas

12.00€

Iš daugybės šaltinių – oficialių dokumentų apie operacijas, dienoraščių, pasakojimų, atsiminimų ir laikraščių – suaustoje knygoje įtraukiamai pasakojama apie 1950–1953 m. Korėjos karą, skvarbiu žvilgsniu analizuojami karo įvykiai, karių veiksmai. Knyga paremta žmonių, sukruvintoje Korėjos žemėje vadovavusių nedideliems daliniams, patirtimi. Negana informacijos apie karinius bei politinius įvykius, autorius, profesionalus kariškis, pateikia nemažai minčių apie kario profesiją bei rengimą, karybą apskritai.

Plk. T. R. Fehrenbachas Korėjos kare vadovavo daliniams būrio, kuopos ir bataliono lygmenimis. Nors pirmąkart anglų kalba pasirodė 1962 m., knyga toli gražu neprarado aktualumo ir dabartinėje geopolitinėje aplinkoje.

Produkto kodas: VOX-131 Kategorija:

Knygos ištrauka

Pirmas skyrius

Šeštadienio vakaras Seule

Kas trokšta taikos, tegu ruošiasi karui… niekas nedrįsta užgauti ar įžeisti valstybės, kurios pranašumas akivaizdus.

Vegecijus, DE RE MILITARI

1950 m. birželio 8 d. Pchenjano, Šiaurės Korėjos Liaudies Respublikos sostinės, laikraščiai išspausdino Jungtinio demokratinio patriotinio fronto Centro komiteto manifestą, kuriame paskelbtas Centro komiteto tikslas – surengti rinkimus Šiaurės ir Pietų Korėjoje, o išrinktas parlamentas privalo susirinkti Seule ne vėliau nei rugpjūčio 15-ąją, išlaisvinimo iš Japonijos penktųjų metinių dieną.

Nė žodžiu neužsiminta apie Jungtinių Tautų remiamą bei amerikiečių palaikomą ir prezidento dr. Singmano I (Syngman Rhee) vadovaujamą Korėjos Respubliką į pietus nuo 38-osios lygiagretės.

Manifestą pasičiupo rusų naujienų tarnyba TASS ir 1950 m. birželio 10 d. perspausdino Izvestija. Neaiškiais keliais vienas Izvestijos egzempliorius, neišverstas iš rusų kalbos, pateko į Kongreso biblioteką.

Manifestas – įdomus skaitinys. Audros pranašas. Gaila, kad Vakaruose niekas nepasivargino jo perskaityti.

Bet ir perskaitytas jis būtų ignoruotas. Audrą pranašaujančių ženklų būta jau ilgiau nei ketverius metus. Azijoje krito nacionalistinė Kinija. Indokinijoje virė komunistų vadovaujamas karas. Pasaulinis komunizmas, neišgąsdintas atominės bombos, iš savo politinės bazės Sovietų Rusijoje tęsė agresyvų kursą, keldamas nerimą Vakaruose ir versdamas jų šalis sudaryti gynybines sąjungas.

Bet Vakarai nesirengė bėdai. Nesirengė, nes širdies gilumoje nenorėjo tam rengtis. Jei kas ir būtų perskaitęs Pchenjano manifestą, šitai nieko nebūtų pakeitę.

***

Vyresnysis pulkininkas Li Hak Ku (Lee Hak Ku), trisdešimtmetis Šiaurės Korėjos Liaudies Armijos (ŠKLA) 2-ojo korpuso operacijų karininkas, sunkiai triūsė visą savaitę. 1950 m. birželio 15 d. Liaudies Armijos visos reguliariosios divizijos pajudėjo iš savo įprastinių dislokacijos vietų ir ėmė skleistis numatytose išeities linijose vos šiauriau nuo 38-osios lygiagretės. Tai reiškė gausybę štabinio darbo.

Tik dabar, birželio 24-osios, šeštadienio, vakarą Li Hak Ku jauno keturkampio veido griežti bruožai atsileido, ir jis galėjo pasimėgauti cigarete. Liaudies Respublikoje šeštadienio vakaras nieko nereiškė, bet dabar visi Liaudies Armijos daliniai nuo birželio 23-iosios vidurnakčio buvo savo pozicijose ir kelias valandas išties nebus ką veikti. O štabas pasidarbavo smarkiai.

Atsipalaidavęs vyresnysis pulkininkas Li, aptrinta rusiško stiliaus melsva uniforma su išplatėjusiomis kelnėmis ir nublizgintais auliniais batais, stovėdamas mintyse apžvelgė kelių paskutinių dienų sumaištį ir bruzdesį. Perkelta aštuoniasdešimt tūkstančių vyrų, kai kurios divizijos atkako nuo tolimos Jalu (Yalu) upės, ir visa atlikta sklandžiai. Amerikos imperialistų liokajai – pietų korėjiečiai tikrai nieko neįtaria.

Liaudies Armijos vadas Čai Ung Džunas (Chai Ung Junn) ir jo patyręs štabas iš Mandžiūrijos karų savo darbu galėjo didžiuotis. Nuo tada, kai sovietų ir kinų komunistų aukšti pareigūnai sausio mėnesį Pekine susitiko suplanuoti įsiveržimo į Jungtinių Tautų ir Amerikos palaikomą Korėjos Respubliką, Liaudies Armija, būdama nedidelė bei jauna, padarė stebuklų.

Netoli lygiagretės pastatyta daugybė sandėlių bei saugyklų iš Sovietų Sąjungos krovininiais laivais gabenamiems ginklams bei ekipuotei saugoti. 105-osios šarvuotosios brigados įgulos turėjo išmokti naudotis rusišku T-34, pagrindiniu tanku, sustabdžiusiu vokiečių šarvuotųjų pajėgų vadą Guderianą prie Maskvos, o jauni lakūnai – perprasti JAK naikintuvų gudrybes. Į Liaudies Armiją reikėjo integruoti tūkstančius Kinijos komunistų pajėgų korėjiečių kilmės veteranų. Sutriuškinusi Čiang Kai-ši, o jo nacionalistinius likučius privertusi išsinešdinti į Taivaną, Raudonoji Kinija galėjo paleisti korėjietiškai kalbančius kareivius: 1950 m. birželį šie sudarė 30 procentų Liaudies Armijos.

Birželio 23-iąją, penktadienį, 90 tūkst. vyrų pasiruošę laukė dulksnoje. Negana 150 vidutinių tankų ir 200 lėktuvų, jie buvo apsčiai aprūpinti šaulių ginklais bei minosvaidžiais ir remiami gausybės 122 mm haubicų bei 76 mm savaeigių pabūklų. Pajėgas sudarė septynios pėstininkų divizijos, viena šarvuotoji brigada, atskirasis pėstininkų pulkas, motociklininkų pulkas ir fanatiškos pasienio policijos brigada.

Nuo birželio 17-osios vyresnysis pulkininkas Li Hak Ku ir jo broliai karininkai rūpinosi išsiuntinėti įsakymus. Pirmiausia iš žvalgybos atėjo rusų kalba parašytas žvalgybos įsakymas Nr. 1, nurodantis ne vėliau kaip iki birželio 24 d. surinkti bei patikrinti informaciją apie pietų korėjiečių gynybines pozicijas kiekvienos divizijos planuojamoje puolimo ašyje.

Liaudies Armija kitapus lygiagretės turėjo šimtus šnipų. Daugelis jų buvo amerikiečių patarėjų, priskirtų Pietų Korėjos kariuomenei, tiesioginiai pavaldiniai. Paslaptingi rusiškai rašantys karininkai gavo, ko prašė.

Birželio 22 d. divizijos korėjiečių kalba išleido savus operatyvinius įsakymus. 1-oji, 3-ioji ir 4-oji divizijos Uidžongbu (Uijongbu) koridoriumi atakuos Seulo kryptimi, o kelią joms skins šarvuotieji daliniai. Kitos divizijos puls rytuose. Paprastiems kareiviams reikia pasakyti, kad jie manevruose, karininkams pranešti, jog tai – karas.

Rūkydamas vieną cigaretę po kitos vyresnysis pulkininkas Li paraudusiomis akimis lūkuriavo savo operacijų poste. Girdėjo, kaip prasidedančio lietaus sezono šniokščianti liūtis čaižo žalius ryžių laukus, jautė lietaus išlaisvintus aštrius žemės ir trąšų kvapus. Buvo pavargęs, tačiau sykiu, įsitempęs kaip spyruoklė, tramdydamas jaudulį laukė, kol praslinks neveiklumo valandos. Pažvelgė į pigų laikrodį. Laukti nebeilgai.

Įsakymai duoti, ir jis žinojo, kad jie bus vykdomi. Greta fanatiško branduolio – rusų bei kinų apmokytų veteranų – Liaudies Armijos gretose buvo daug šauktinių, ryžių komunistų. Bet paklus net ir šie vyrai.

Nuo svyravimo Liaudies Armijoje būdavo išgydoma švariai, veiksmingai ir visam laikui – įremiant pistoleto vamzdį į pakaušį.

***

Šeštadieniui blėstant, generolas majoras Če Bjong Dukas (Chae Byong Duk), Korėjos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vado – Singmano I – pavaduotojas, pasitenkinimo nejautė. Mat „Storasis“ Če, metro šešiasdešimt trijų ūgio ir sveriantis šimtą trylika kilogramų, nebuvo visiškas kvailys.

Jau ne vienus metus komunistai šiaurėje nuo lygiagretės kėlė bėdų Pietuose. Rengė išpuolius per sieną ryžiams grobti, skatino bruzdėjimus ir vykdė ardomąją veiklą miestuose. Kurstė ir rėmė maištininkų partizanus pietiniuose kalnuose, visomis išgalėmis stengdamiesi sugriauti Korėjos Respubliką. „Storojo“ Če 3-iąją armiją laikė prikaustytą prie sienos.

Ypač prastas mėnuo buvo kovas. Bet paskui visas aktyvumas nepaaiškinamai užgeso. „Storajam“ Če tokia padėtis kėlė nerimą.

Če apie tai pasikalbėjo su amerikiečiais, tačiau Korėjos karinių patarėjų grupei (KKPG) susirūpinimo tai nesukėlė. Vienas karininkas Če pareiškė, jog komunistų veikla darosi įmantresnė, todėl jie pagaliau ir aprimo. Amerikiečiai, regis, laikėsi nuomonės: jei komunistus paliksi ramybėje, tai visiems išeis į naudą. Tačiau Če nerimavo. Galbūt mikliau dorodavo viskį su soda nei vadovavo kariuomenei, tačiau visiškai kvailas nebuvo.

Če skaitė Time. Prieš tris savaites šis išspausdino puikų straipsnį apie Korėjos karinių patarėjų grupę bei jų darbą su Korėjos ginkluotosiomis pajėgomis. Kaip ir visi žmonės už Jungtinių Valstijų ribų, Če Bjong Dukas žinojo, jog tai, kas spausdinama Time, yra ne tik teisinga, bet ir oficialu.

Time rašyta, kad Korėjos Respublikos kariuomenė geriausia už Jungtinių Valstijų ribų. Šis vienintelis dalykas jam ir teikė paguodą tuo metu, kai Seulą pasiekdavo vis daugiau pranešimų iš pabėgėlių iš Šiaurės, informatorių ir jo paties karininkų, dislokuotų išilgai lygiagretės. Mat generolas Če Bjong Dukas, kad ir ką sakytų amerikiečiai, ne itin pasitikėjo komunistais.

Bet dabar Seule žiebėsi ryškios šviesos, ir Če Bjong Dukas, trūktelėjęs pečiais, ėmė ruoštis vakaro mūšiui. Vilkdamasis nepriekaištingai pasiūtą amerikietiško stiliaus uniformą, žinojo, jog daugelis jo karininkų iš pasienio šįvakar linksminsis mieste. Prieš palikdami savo postus, jie pasirašys gausybę leidimų savo vyrams, irgi mėgstantiems kartkartėmis ištrūkti iš tarnybos. Amerikiečių patarėjų mintys apie karių kovos dvasią buvo labai įtikinamos.

Temo. Generolas Če susiruošė išeiti. Svarstymas nieko neduos, o geriant su amerikiečiais galima nemažai nuveikti…

 

Atsiliepimai

Atsiliepimų dar nėra.

Parašykite pirmą atsiliepimą apie “Būtent toks karas”